Suprantu sulankstomų telefonų patrauklumą: gamintojai gali toliau didinti ekranus, o įrenginiai vis dar telpa kišenėje. Tačiau praktiškai kiekvienas viešumoje matytas sulankstomas „Android“ telefonas turėjo juokingai gerai matomą siūlę tarp dviejų ekrano pusių, dažnai su atsisluoksniavimą primenančiais defektais, dėl kurių ekranas atrodo bjauriai, tarsi būtų išpampęs burbulais.
Kai „Android“ telefonai pradėjo gamintis su vis didesniais ekranais, o „iPhone“ tebuvo skurdžių keturių colių, aš pavydėjau. Bet niekada nežiūrėjau į žmogų, viešai naudojantį stambų, trapiai atrodantį sulankstomą telefoną, ir nesvajojau apie „Apple“ šios idėjos variantą.
Vis dėlto jis atkeliavo – tai „iPhone Duo“. Šis nuo 1999 JAV dolerių kainuojantis sulankstomas telefonas yra didžiausias „iPhone“ pokytis per daugelį metų: ir aparatinės, ir programinės įrangos atnaujinimai smarkiai keičia sąveiką su įrenginiu.
Kaip ir dauguma „Apple“ gaminių, jis atrodo ir jaučiasi tvirtai, o bendrovei pavyko inžineriniais sprendimais apeiti bent dalį problemų, kamavusių kitus sulankstomus telefonus (ypač lenkimo vietą tarp ekranų ji sumažino taip, kad ji beveik nematoma – naudodamas telefoną išlankstytą apie ją retai pagalvodavau).
Tačiau, kaip ir dauguma pirmosios kartos „Apple“ gaminių, jis turi keistų nepatogumų ir kainuoja daugiau, nei dauguma žmonių norės išleisti. Kai kurie dizaino aspektai atrodo kaip žingsniai atgal lyginant su standartiniu „iPhone“ dizainu, kurį iliustruoja dabartiniai „iPhone 17“ ir „iPhone 18 Pro“.
Rezultatas techniškai įspūdingas, bet ne visada malonus naudoti. Kaip mažas „iPad“ jis stebėtinai geras. Tačiau kaip „iPhone“ vargu ar galiu įvardyti bent vieną dalyką, kuriuo jis man labiau patiktų nei įprastas „iPhone“.
„iPhone Duo“ telefono režimu
„iPhone Duo“ yra pirmasis per ilgą laiką „iPhone“, prie kurio reikia priprasti. Tai pirmas kartas nuo 2018 m. „iPhone X“, kai aparatinės įrangos pokytis iš esmės pakeitė sąveiką su programine įranga.
Pirmą dieną ar dvi tai mane gerokai erzino. Vis pamesdavau iš akių „iPad“ stiliaus mygtuke įmontuotą „Touch ID“ jutiklį ir apsukdavau telefoną fotoaparatu žemyn. Visiškai atvertas telefonas veikia kaip „iPad“: jam nesvarbi orientacija, jis veiks ir stačias, ir gulsčias, nesvarbu, kuris galas viršuje. Tačiau sulenktas ir naudojamas viena ranka „Duo“ vis dar turi apačią ir viršų kaip bet kuris „iPhone“, ir prireikė poros dienų raumenų atminčiai perkvalifikuoti, kad nebegalvodamas ištraukčiau jį iš kišenės ir pažvelgčiau teisingai.
Sulenktas „iPhone Duo“ užima mažiau vietos nei kiti „Apple“ telefonai, o jo ekranas yra ir trumpesnis, ir platesnis. Titano korpusas atrodo ir jaučiasi labai panašiai kaip pernai metų „iPhone Air“, kurį daugelis žmonių (įskaitant Ars Technica redakciją) laikė pusiau žingsniu link sulankstomo dizaino. Išorinis ekranas atrodo ir jaučiasi kaip įprastas stikliniu „iPhone“ ekranas, o telefono „nugarėlė“ su kamera (vienintelė telefono dalis, kuri nėra ekranas) padengta pažįstamai atrodančiu ir jaučiamu „Ceramic Shield“ stiklu.
Nors priekiniame ekrane yra pažįstamai atrodanti kameros išpjova ir „Dynamic Island“, „Duo“ visiškai neturi „Face ID“ skaitytuvo – tai gana didelis elgsenos pokytis po daugelio metų veidą skenuojančių telefonų. „Touch ID“ mygtukas perkeltas į maitinimo mygtuką, „iPad“ stiliumi; sulenkto telefono viršutiniame dešiniajame kampe jis ir yra (išlankstytame telefone jo padėtis priklauso nuo to, kuri pusė yra „viršus“, nes telefonas apverčia ekrano orientaciją, kaip bebūtų laikomas).
Paaiškinimas: „Face ID“ yra „Apple“ veido atpažinimo sistema, o „Touch ID“ – piršto atspaudo skaitytuvas; abi naudojamos telefonui atrakinti ir tapatybei patvirtinti.
Apskritai „Duo“ mygtukų išdėstymas keistas. Maitinimo mygtuko padėtis… tinkama. Tai vienintelė vieta, dėl kurios „Touch ID“ autentifikavimas viena ranka apskritai įmanomas, nors kaskart jausdavau, kad ketinu išmesti telefoną. Tačiau garso mygtukai šiuo režimu yra telefono viršuje. Kairysis mygtukas mažina garsą, dešinysis didina, kaip gulsčiame „iPad“, nors pats garso indikatorius yra maža juostelė, esanti „Dynamic Island“ ir judanti vertikaliai aukštyn bei žemyn.
Kitas fizinis „Duo“ mygtukas – kameros valdymo (Camera Control) mygtukas. Man kur kas labiau patiktų pritaikomas veiksmų mygtukas (Action Button), kurį nuolat naudoju savo „iPhone 17 Pro“. Telefonui su tiek daug kraštų atrodo, kad veiksmų mygtukui kažkur turėjo atsirasti vietos, bet jos nėra.
Dėl to trumpesnio, platesnio ekrano atsiranda didžiausias ir labiausiai krentantis į akis „iPhone Duo“ programinės įrangos dizaino pokytis, bent jau sulenkto telefono režimu: dokas persikelia prie dešiniojo ekrano krašto, o ten persikelia ir dauguma programų valdiklių. Programų valdikliai, kurie paprastai rodomi ekrano viršuje ar apačioje, dabar dažniausiai perkelti į dešinę ekrano pusę, prie ko vis dar bandau priprasti net po beveik savaitės kasdienio naudojimo.
Šie šone esantys valdikliai atrodo kaip plaukimas prieš srovę, palyginti su beveik dviem dešimtmečiais trukusiu išmaniųjų telefonų programų dizainu, ir jie net iš tikrųjų neišsprendžia vertikalios erdvės trūkumo problemos, nes vos tik iššoka „iOS“ klaviatūra, matoma sritis vis tiek sumažėja iki kelių teksto eilučių.
Ši dešinioji naršymo zona taip pat atrodo keistai nepakankamai išnaudota, turint omenyje, kokią priekinio ekrano dalį ji užima. Čia yra jūsų dokas, tačiau „Apple“ vis tiek riboja jį iki keturių piktogramų, todėl virš ir po juo lieka daugybė nepanaudotos vietos. Naršymo juosta atrodo per plati, su per daug tuščios erdvės.
Galiausiai sulenktu telefono režimu „Duo“ man tikrai patiko tik tada, kai jis gulėjo ant stalo, sofos ar staliuko šalia nešiojamojo kompiuterio ir tarnavo kaip atskiras kompaktiškas pranešimų ekranas – kitaip tariant, kai aš jo aktyviai nelaikiau ir neliečiau. Be to, to negali daryti tik jis; tai tiesiog įprastas telefono gebėjimas, kurio „Duo“ nepablogina.
Kairiarankių bėdos
Sulenktas „Duo“ iš esmės sukurtas dešiniarankiams. Valdikliai visoje „iOS“ ir „Duo“ pritaikytose programose perstumti prie dešiniojo ekrano krašto, kad kompensuotų prarastą vertikalią ekrano erdvę. Ekranas pakankamai platus, kad kairiarankiams siekti nykščiais tą ekrano dalį būtų sunku ar neįmanoma, o tai sakau būdamas žmogus su gana didelėmis rankomis.
„Touch ID“ jutiklis, „iPad“ stiliumi integruotas į ilgą, plokščią telefono maitinimo mygtuką, taip pat yra dešinėje pusėje. Net jei „iOS“ apsiverstų į kitą pusę, kai „Duo“ laikomas užapvalintu kraštu kairėje (o taip nevyksta, kad būtų aišku), kamera atsidurtų telefono apačioje, užstota pirštų.
Tačiau ir kaip dešiniarankiui „Duo“ nėra ypač patogus naudoti viena ranka. Žinoma, pasiekiu viską, bet telefonas toks sunkus ir storas, kad įprastas judesys „padėti telefoną ant mažojo piršto ir valdyti nykščiu“ vargina. Kairiarankis draugas, laikęs ir išbandęs „Duo“, pasakė, kad jį naudoti itin nepatogu, ypač dėl ištiesimo, kurio reikia norint pasiekti bet kurią šone esančio doko programos piktogramą.
„iPhone Duo“ kaip planšetė
Kad ir kaip erzintų sulenktas „Duo“, išlankstytas jis man tikrai patinka. Įsivaizduokite „iPad Nano“ – ir būsite gana arti tikrovės.
Pirmiausia atsakysiu į didžiausią klausimą: taip, siūlę tarp ekranų galima pamatyti ir pajusti, jei jos ieškote. Tačiau daugiausia, jei tiesiog laikote telefoną, žiūrite vaizdo įrašą ar skaitote tinklalapį ir nykščiu slenkate ekrano kampe, jos tiesiog nepastebite. „Apple“ buvo labai arti to, kad ji taptų nematoma.
Atvirai kalbant, mane kur kas labiau trikdo po ekranu paslėpta kamera, kuri matoma beveik nuolat. Siūlė matoma iš kai kurių kampų, jei jų ieškote. Po ekranu paslėpta kameros skylutė nematoma tik iš kai kurių kampų, jei jos ieškote. Ji pakankamai nesikiša, kad sugadintų patirtį, bet mane ji blaškė, ir nežinau, ar laikyčiau ją grynu patobulinimu, palyginti su tikra skylute ir „Dynamic Island“ sprendimu, kurį „Apple“ naudojo kelias paskutines „iPhone“ kartas.
Išlankstytas „Duo“ ekranas padidėja nuo žemo 5,4 colio iki patogesnio 7,6 colio, o tai nėra taip toli nuo naujojo „iPad mini“ 8,5 colio ekrano. Dokas vis dar apribotas keturiomis programų piktogramomis, kaip ir įprastame „iPhone“, tačiau jis grįžta į pažįstamą vietą ekrano apačioje, o programoms lieka daugiau erdvės.
Gulsčiu režimu programos dažniausiai išlaiko tuos pačius šoninius valdiklius, kuriuos matote telefono priekiniame ekrane, bet pasukus į stačią padėtį jie grįžta į įprastesnę vietą ekrano viršuje ir apačioje: stačias režimas atrodo beveik kaip „iPad“, o gulsčias – labiau kaip dvi greta esančios „iPhone“ pagrindinės ekrano pusės (apie tai šiek tiek vėliau).
Vidinis ekranas turi matinį nanotekstūros paviršių, kuris pavadinimu sutampa su kai kuriuose „Mac“ kompiuteriuose ir „iPad“ planšetėse naudojama technologija. Tačiau „Apple“ teigia, kad ir naudotos medžiagos, ir pati nanotekstūros struktūra skiriasi – šiuos pokyčius lėmė tai, kad tai sulankstomas telefonas, o ne inertiška stiklo plokštė. Šiek tiek pakeltas ekrano krašto apvadas neleidžia jam gulėti tiesiai ant stalo ir palieka vietos smulkioms dulkėms ar nešvarumams įstrigti nesitrinant į ekraną. Jei vidinis ekranas vis dėlto pažeidžiamas, šį dengiamąjį sluoksnį, kaip pranešama, galima nuimti ir pakeisti be didelių sunkumų.
Ekrano žiūrėjimas ir naudojimas man daugiausia malonus, ir labai vertinu blizgesio nebuvimą. Mano vieninteliai priekaištai: jis renka dėmes, kurias šiek tiek sunkiau nuvalyti nei nuo įprasto stiklo, o kontrastas (ypač tamsių ar juodų elementų) yra matomai prastesnis nei priekiniame stikliniame ekrane. Vidinis ekranas, kaip ir priekinis, naudoja OLED skydelius, tačiau būtent šio OLED privalumo vidiniame ekrane trūksta.
Nors išlankstytas „Duo“ ryškiai primena „iPad“, jame vis tiek veikia „iOS“, o ne „iPadOS“, o „Apple“ grįžo prie braižymo lentos kurdama dar vieną „iDevice“ įrenginių daugiafunkcio darbo išskaidytame ekrane variantą. Tai, ką bendrovė pasirinko, labiausiai panašu į senąją „iPad“ „Split View“ sąsają, bet su tam tikrais apribojimais ir privalumais, kurie padeda jai jaustis labiau tinkamai „Duo“ įrenginyje.
Norėdami įjungti daugiafunkcį darbą išskaidytame ekrane, atidarykite programą ir perbraukite aukštyn nuo ekrano apačios, tada nuvilkite langą į sritis, atsiradusias kairėje ir dešinėje ekrano pusėje. Kai programą taip „užkabinate“, nepanaudota ekrano pusė tampa standartiniu „iPhone“ pagrindiniu ekranu su visomis jūsų piktogramomis, valdikliais ir šone esančiu dokus (kuris išlankstytame telefone gali būti kairėje ekrano pusėje).
Paleidus kitą programą iš to pagrindinio ekrano, ji užims kitą ekrano pusę. Abi programas galima naudoti ir uždaryti nepriklausomai, tarsi naudotumėte du atskirus „iPhone“ greta; jei labai norite, galite net dukart paleisti tą pačią programą.
Ekrano centras, kur yra lenkimo vieta, pagal numatytuosius nustatymus daugiausia laikomas negyva zona, tačiau nuvilkus jį į vieną ar kitą pusę galima padidinti vieną programą iki viso ekrano, o bakstelėjus skirtuką – užfiksuoti dvi programas kartu, kad jos visada būtų rodomos ir uždaromos kartu. Jei uždarote telefoną, tai, ką veikėte dešinėje vidinio ekrano pusėje, išsaugoma išoriniame ekrane, todėl perėjimas atrodo sklandus.
Aparatinės įrangos dizainas tampa logiškas pažvelgus į daugiafunkcio darbo režimą. Pusė išlankstyto „iPhone Duo“ yra lygiai toks pat, kaip „iPhone Duo“ naudojimas sulenktu telefono režimu. Šoninė naršymo juosta čia pritvirtinta kairėje, o ne dešinėje ekrano pusėje, bet šiaip tai labai panašu į porą „iPhone“, kuriuos galima naudoti kartu (norėčiau pasakyti „du „iPhone“ už vieno kainą“, bet tai netinka, kai bazinis „Duo“ modelis yra net brangesnis nei du įprasti „iPhone“).
Trečiųjų šalių programas reikia vienaip ar kitaip atnaujinti, kad jos palaikytų „Duo“, o bazinis palaikymas bent iš dalies „nemokamai“ suteikiamas programoms, taikančioms „Xcode 27.1“ SDK. Neatnaujintos programos išoriniame ekrane atrodo daugmaž gerai, nes jo naudojamos erdvės juostos plotis maždaug toks pat kaip įprasto „iPhone“. Tačiau neatnaujintos programos išlankstytame ekrane atrodo kaip „iPhone“ programos, veikiančios „iPad“: mažučiai telefono dydžio langai su juodais apvadais iš visų pusių ir galimybe juos padidinti, kad užimtų visą ekraną.
Nustebino, kiek programų pridėjo „Duo“ palaikymą per kelias dienas nuo įrenginio pasirodymo, turint omenyje, kad „Apple“ šias priemones kūrėjams suteikė vos prieš kelias savaites. Bet ankstyvieji vartotojai susidurs su daugybe programų, kurios nežino, ką daryti su didesniu „Duo“ vidiniu ekranu, ir manau, kad dar užtruks, kol bus galima tikėtis, kad bet kuri programa jame veiks tinkamai.
„iPhone Duo“ tarpinėse padėtyse
„Duo“ gali būti telefonas. „Duo“ gali būti planšetė. Bet jis palaiko ir keletą pereinamųjų būsenų, esančių kažkur tarp jų (terminai mano):
- „Palapinės režimas“, kai telefonas veikia kaip savo paties stovas, o išorinis ekranas perjungiamas į vieną iš kelių skirtų „StandBy“ rodinių.
- Savotiškas „sulenktos planšetės“ režimas, kai turinys pasitraukia nuo ekrano vidurio ir lankstą traktuoja kaip negyvą zoną.
- „Nešiojamojo kompiuterio / kriauklės“ režimas, kai viena vidinio ekrano pusė guli ant stalo, o kita kyšo aukštyn. Įrenginio vyris išlaiko padėtį beveik bet kokiu kampu, užuot atsiveręs tik keliais konkrečiais taškais, todėl, kaip jį naudoti ir kokį kampą pasirinkti, daugiausia priklauso nuo jūsų.
Ne visos „Duo“ palaikančios programos kiekviename režime daro skirtingus dalykus, tačiau programos gali visus juos traktuoti kaip atskirus rodinius, jei nori. (Per „Apple“ surengtą kūrėjų pristatymą paklausiau „New York Times Cooking“ komandos kūrėjo, kiek skirtingų rodinių reikėjo palaikyti, kad būtų aprėpta kiekviena įmanoma padėtis, kurioje programa gali būti rodoma „Duo“. „Septyni. Septyni“, – nedvejodamas atsakė jis.)
Tačiau jau pasitaikė keletas pavyzdžių, kai kūrėjai daro dalykus, kurie netiktų nei įprastame „iPhone“, nei „iPad“. Programa Headroom nuotolinio darbalaukio ryšiu jungiasi prie nuotolinio „Mac“ ir imituoja mažytį „MacBook“; emuliatoriaus programa „Delta“ atnaujinta su „Nintendo DS“ režimu, o programa Tiny Computers paverčia telefoną, galima sakyti, autorių teisių požiūriu saugiomis būdingų klasikinių kompiuterių kopijomis. Negaliu laiduoti nė vienos iš šių programų kokybės, o „Headroom“ ir „Tiny Computers“ ypač dvelkia „greitai suvibe’inta, kad pagautų ankstyvųjų vartotojų susidomėjimo bangą“ nuotaika. Bet idėjos įdomios, ir kitoje aparatinėje įrangoje jos veiktų ne taip gerai.
Paaiškinimas: „Vibe coding“ – neformalus terminas programavimo būdui, kai kodą daugiausia sukuria dirbtinis intelektas pagal žmogaus žodinį aprašymą, o pats autorius jo išsamiai neperžiūri.
Apie dėklus
Kartu su apžvalgai skirtu įrenginiu „Apple“ pridėjo 79 JAV dolerių kainuojantį „iPhone Duo Case“ dėklą ir 129 JAV dolerių kainuojantį „iPhone Duo Folio with Kickstand“. Dėklas suteikia bazinę apsaugą iš esmės nekeisdamas „Duo“ veikimo (nors tai, kad jis prie telefono tvirtinamas klijais, kelia abejonių dėl jo ilgaamžiškumo).
„Folio“ įdomesnis. Jis tvirtinamas magnetais ir turi išsitraukiančią juostą tarp dviejų pusių, kuri išsitempia dengdama vyrį, kai telefonas sulenktas, ir pasitraukia į dėklą, kai jis atveriamas. Stovas, palaikantis telefoną planšetės režimu, yra tikrai naudingas; telefono režimu jis išsprendžia vieną problemą, bet sukuria kitą.
Štai problema, kurią jis išsprendžia: pagal numatytuosius nustatymus, jei naudojate „Duo“ planšetės režimu ir jį sulenkiate, telefonas dabartinę programą perkelia į išorinį ekraną, o ne užmigdo telefoną. Atvertus ir uždarius „Folio“ dangtelį telefonas užmiega ir pabunda. Dėl to į klausimą „ar mano telefonas budi, ar ne“ atsakyti lengviau.
Problema, kurią jis sukuria, yra ta, kad šis dangtelis nepermatomas, o kai jį užlenkiate už telefono, jis uždengia ir kamerą, ir žibintuvėlį. Tai du dalykai, prie kurių man dažnai reikia greitai prieiti ištraukus telefoną iš kišenės, o „Folio“ dėklas verčia palikti dangtelį plaikstytis, laikinai nuimti dėklą arba atlenkti telefoną į planšetės režimą, užuot naudojus telefono režimu.
Vidinė sandara ir našumas
„iPhone Duo“ lustas ir kamera yra gerokai mažiau įdomūs nei visiškai nauji aparatinės ir programinės įrangos pokyčiai, todėl atsiprašau, jei šis skyrius atrodo kaip papildinys. Bet iš dalies toks jis ir yra.
„Apple A20 Pro“ yra pirmasis „Apple“ 2 nm telefono lustas ir antrasis 2 nm lustas apskritai po „M6“, debiutavusio naujajame „Mac mini“. Jis vis dar naudoja du didelius procesoriaus branduolius ir keturis efektyvumo branduolius, kaip ir kelių paskutinių kartų A serijos lustai, tačiau tai pirmasis telefono lustas, kuriame vietoj našumo branduolių yra „super“ branduoliai. Skirtingai nei „M6“, kuriame yra visų trijų rūšių branduoliai, „A20 Pro“ naudoja tik „super“ ir efektyvumo branduolius.
„A20 Pro“ turi 7 GPU branduolius, palyginti su 5–6 „A19 Pro“ branduoliais, taip pat „Apple“ patobulintą 32 branduolių „Neural Engine“ (įprastai „Apple“ jį vadina „dvigubu Neural Engine“, kurio kiekvienas turi po 16 branduolių). „A20 Pro“ vis dar turi 12 GB RAM, tiek pat, kiek „A19 Pro“ (abu patobulinti nuo 8 GB RAM „A18 Pro“ – bet kuris lustas būtų tvirtas atnaujinimo variantas būsimam „MacBook Neo“).
Mano atliktuose testuose „Apple“ našumo pažadai „A20 Pro“ lustui patenka į paties bendrovės paskelbtų skaičių ribas: maždaug 20–30 procentų geresnis vieno ir kelių branduolių procesoriaus našumas nei „A19 Pro“ ir nuo 40 iki 50 procentų spartesnis GPU našumas (73 procentų našumo pagerėjimas atliekant „3DMark Wild Life Extreme“ testą yra išskirtinis atvejis). Jei turite bet kurį per pastaruosius trejus ar ketverius metus pagamintą „iPhone“, lustas nėra pagrindinė priežastis pirkti telefoną, bet tai solidus patobulinimas.
Kameros
„Duo“ kamerų sistema yra gera. Kaip ir „iPhone Air“, ši aparatinė įranga kainuoja gerokai „iPhone Pro“ kainų lygyje, bet neturi kamerų sistemos, dėl kurios „Pro“ yra mano numatytasis „iPhone“ pasirinkimas.
„Duo“ naudoja tokią pat pagrindinę kamerų konfigūraciją kaip bazinis „iPhone“. Jame yra vienas 48 MP pagrindinis jutiklis ir vienas 48 MP itin plataus kampo jutiklis, kurie abu įgalina 2x optinio priartinimo funkciją iš vidurio iškirpdami 12 MP plotą. („Apple“ techninių specifikacijų puslapyje taip pat tvirtinama, kad itin plataus kampo objektyvas gali nutolinti 2x, taip suteikdamas „4x optinės kokybės priartinimo diapazoną“, o tai atrodo neapibrėžtai, net jei sutinkate, kad „optinės kokybės priartinimas“ tiksliai apibūdina tai, ką daro „Apple“ kameros.)
Mane šiais laikais atbaido nuo standartinio „iPhone“ tai, kad itin plataus kampo objektyvą laikau pačiu nenaudingiausiu iš „Apple“ siūlomų, o telefoto objektyvą – pačiu naudingiausiu. „Duo“ kamera reikalauja tokio paties pablogėjimo, palyginti su „iPhone Pro“, nors bent jau pagerina vienos kameros sistemas, kurias „Apple“ diegia „iPhone 17e“ ir „iPhone Air“.
Kai peržengiate telefoto objektyvo nebuvimą, „Duo“ kamerų sistema visiškai pajėgi. „Apple“ kasmetiniai kamerų kokybės patobulinimai paprastai vyksta paraštėse – šiek tiek mažiau triukšmo čia, šiek tiek geresnis veikimas prastame apšvietime ten – ir būtent tai pastebėjau lygindamas su savo „iPhone 17 Pro“. Mano akimis, skirtumai tarp „17 Pro“ ir „Duo“ geru apšvietimu buvo minimalūs, bet „Duo“ prastame apšvietime užfiksavo šiek tiek geresnę detalę (žr. kačių nuotraukas). Žinoma, kai bandote palyginti „Duo“ skaitmeniniu būdu priartintas 4x ir 8x nuotraukas su „17 Pro“ telefoto objektyvu, konkurencijos nėra jokios.
Priekinės kameros, kaip ir „Face ID“, yra dar viena „Duo“ dizaino pokyčių auka. Techniškai yra dvi priekinės kameros: įprastesnė skylutės išpjova išorinio ekrano priekyje ir viena, paslėpta po vidiniu ekranu (kaip minėta anksčiau, „paslėpta“ yra dosnus žodis; kamera beveik visada matoma po tuo, į ką žiūrite).
Išorinė kamera turi mažesnę raišką nei dauguma kitų „iPhone“ (12 MP, o ne 18 MP), bet ji tinkama „FaceTime“ skambučiui ar asmenukei. Po ekranu esanti vidinė kamera pastebimai prastesnė: ji fiksuoja triukšmingesnį vaizdo įrašą ir nuotraukas, kurios atrodo pernelyg skaitmeniškai paryškintos, bandant paslėpti sumažėjusią kokybę ir detalės trūkumą. „Apple“ nenurodo vidinės kameros raiškos, tačiau jos 2432 x 1824 raiška sudaro maždaug 4,4 megapikselio, tai yra vos trečdalis išorinės kameros raiškos.
Tai, kad vidinė kamera tokia daug prastesnė už išorinę, dar ryškiau matyti dėl to, kad vidinis ekranas dvigubai didesnis: pradėjus „FaceTime“ skambutį žiūrite į mažesnės raiškos vaizdą didesniame ekrane. Tai nėra lemiama problema; dvikryptis „FaceTime“ skambutis, kuriame pašnekovas rodomas ir išoriniame, ir vidiniame ekrane, tebėra tikrai šaunus, net ir esant bulvės kokybės vidinei kamerai. Bet tai dar viena vieta, kur pagrindinė / tradicinė „iPhone“ patirtis pabloginama, kad atsirastų vietos „Duo“ išskirtinėms funkcijoms.
Sulankstomųjų apibendrinimas
Kai kuriais atžvilgiais sulankstomi telefonai man primena kompiuterių pramonės siekį kurti transformuojamus planšetinius kompiuterius 2010-ųjų pradžioje. Po originalaus „Apple“ „iPad“ „Microsoft“ ir jos partneriai aiškiai manė, kad turi susigaudyti planšetėse, kitaip liks užribyje, tačiau net ir išliekamąją galią turintys dizainai (daugiausia „Microsoft Surface“ ir „Lenovo Yoga“) nėra tokie geri kaip nešiojamieji kompiuteriai, kaip specialiai sukurtas nešiojamasis, nei tokie geri kaip planšetės, kaip specialiai sukurta planšetė.
Man „iPhone Duo“ balansuoja ant panašios ribos tarp „iPhone“ ir „iPad“. Kaip įprastas viena ranka naudojamas „iPhone“ jis atrodo giliai kompromisinis: per storas ir sunkus, kad patogiai ilgai būtų laikomas vienoje rankoje, be „Face ID“, be veiksmų mygtuko, o maitinimo / garso / kameros mygtukų išdėstymas atrodo diktuojamas principo „kur mygtukai fiziškai telpa telefone“, o ne ergonomikos. Jis kainuoja beveik dvigubai daugiau nei „iPhone Pro“, bet turi prastesnę kamerų sistemą.
Man tikrai patinka „Duo“ kaip „Kindle“ dydžio „iPad“. Bet jei to noriu, galiu nusipirkti kažką panašaus pigiau, neužsikraudamas įprasto telefono, kurio naudoti ypač nemėgstu.
Matau „Duo“ potencialą. Jis atrodo gerai pagamintas – kai kurie vartotojai patyrė ekrano lūžimo problemų, bet Ars Technica žurnalistai su tuo nesusidūrė. Jo aparatinė ir programinė įranga sumaniai suprojektuotos. Jis daugiausia išsprendžia matomos siūlės problemą, būdingą daugumai „Android“ sulankstomųjų. Atnaujinta „Duo“ versija su „Face ID“ palaikymu būtų beveik geriausia įmanoma šio formato versija, turint omenyje baterijų technologijos ir fizikos ribas. Bet man asmeniškai – ir daugeliui patenkintų „iPhone“ naudotojų – jis reikalauja per daug kompromisų, kad būtų galima įjungti funkcijas, kurių nenoriu pakankamai stipriai.
Gera
- Aukščiausios klasės išvaizda ir pojūtis su malonia vyrio eiga. Ekrano lūžimo problemų Ars Technica žurnalistai nepastebėjo.
- Siūlė tarp ekranų daugumą laiko funkciškai nematoma – didelis žingsnis į priekį, palyginti su dauguma kitų sulankstomųjų.
- Apgalvotas daugiafunkcis darbas.
- Patogu laikyti ir naudoti išlankstytą.
- Programos atnaujinamos palaikyti jį gana greitai.
- Būdingai kompetentinga kamerų sistema.
- Būdingai puikus našumas, ačiū „Apple A20 Pro“ lustui.
Bloga
- 2000 dolerių pradinė kaina. Tai daugiau nei pora „iPhone 17“ ir tiek pat, kiek kainuoja pigiausias „MacBook Pro“.
- Išorinis ekranas atrodo ankštas.
- Kamerų sistema nėra tokia gera kaip „iPhone Pro“.
- Matoma kameros skylutė vidiniame ekrane kartais blaško.
- Matinis vidinio ekrano paviršius rodo dėmes, o juoda spalva atrodo ne tokia juoda.
- Prikergtas „Apple Pencil“ palaikymas.
- Iš esmės pritaikytas dešiniarankiams taip, kad tai gali erzinti kairiarankius.
Bjauru
- „Face ID“ nebuvimas ir nepatogi „Touch ID“ mygtuko padėtis – tai nedidelė kliūtis, bet į ją atsimušate beveik kiekvieną kartą, kai naudojate telefoną.
