Apple pagaliau išleido Logic Pro 11 atnaujinimą, ir jei sekate muzikos technologijų naujienas, tikrai girdėjote apie vieną didžiausių šio leidimo naujovių – dirbtinio intelekto valdomus sesijos muzikantus. Tai nėra dar vienas MIDI generatorius ar atsitiktinių natų kūrėjas, kaip kai kas iš pradžių pagalvojo. Tai realus įrankis, kuris gali pakeisti (ar bent papildyti) tai, ką anksčiau darydavo tikri bosistai, klavišininkai ir mušamųjų grotuvai studijoje.
Praleidau nemažai laiko testuodamas šią funkciją realiuose projektuose, ir noriu pasidalinti tuo, ką radau – gerąja ir blogąja prasme. Nes, sąžiningai, čia yra ir vieno, ir kito.
Kas iš tikrųjų yra tie AI sesijos muzikantai
Logic Pro 11 pristato tris naujus AI grotuvus: Session Drummer, Session Bass Player ir Session Keyboard Player. Skirtingai nuo senojo Drummer įrankio, kuris egzistavo jau nemažai metų, šie nauji modeliai analizuoja visą jūsų projektą – akordus, ritmą, esamus takelius – ir generuoja partijas, kurios realiai skamba taip, lyg jas grotų žmogus, sėdintis studijoje su jumis.
Svarbiausia tai, kad AI neveikia izoliuotai. Jis „klauso” viso mikso konteksto. Jei turite akustinę gitarą groja baladę, bosistas tai supras ir grieš atitinkamai – ne tuos pačius funky lickus, kuriuos jis siūlytų prie funk kompozicijos. Tai yra didžiausias skirtumas nuo ankstesnių bandymų automatizuoti muzikos kūrimą – čia tikrai jaučiasi konteksto supratimas, o ne šablonų taikymas.
Techninė pusė – kaip tai veikia po gaubtu
Apple naudoja mašininio mokymosi modelius, treniruotus ant tūkstančių realių įrašų su profesionaliais muzikantais. Svarbu paminėti – Apple teigia, kad visas apdorojimas vyksta lokaliai jūsų kompiuteryje, naudojant Neural Engine M serijos čipuose. Tai reiškia, kad jums nereikia interneto ryšio kiekvieną kartą generuojant partiją, ir jūsų muzika neišsiunčiama į kokį nors debesį analizei. Tai nemažas privalumas, ypač jei dirbate su neišleistais projektais ar turite konfidencialumo reikalavimų iš klientų.
Praktiškai tai reiškia, kad senesniuose Intel Mac kompiuteriuose ši funkcija veiks lėčiau arba iš viso nebus prieinama pilna apimtimi. Jei planuojate rimtai naudoti šią funkciją, M2 ar naujesnis čipas yra praktiškai būtinas minimalus reikalavimas normaliam darbo greičiui.
Session Bass Player – kaip tai atrodo praktikoje
Pradėsiu nuo boso, nes būtent čia mane labiausiai nustebino rezultatai. Sukūriau paprastą akordų progresiją – Am, F, C, G – ir uždėjau bubnų takelį. Session Bass Player pasiūlė tris skirtingus stilius: paprastą root-note liniją, groove’ą su sinkopėmis ir daugiau melodingą, walking bass tipo variantą.
Kas tikrai įspūdinga – bosistas atsižvelgia į bubnų kick pattern’ą. Jei kick groja ant „and of 2”, bosas dažnai tai atkartoja arba sąmoningai kontrastuoja, kaip tai darytų patyręs muzikantas studijoje, kuris supranta groove’o mechaniką, o ne tik groja tonus pagal akordus.
- Galite reguliuoti „complexity” slankiklį – nuo minimalistinio iki labai užpildyto grojimo
- Yra „humanize” parametras, kuris prideda mikroskopinius laiko svyravimus, kad garsas neatrodytų per daug mechaniškai tikslus
- Galite pasirinkti konkretų instrumentą – nuo klasikinio Fender Precision iki synth boso
Vienintelis dalykas, kuris mane šiek tiek erzino – kartais bosas „per daug” stengiasi būti kūrybingas ten, kur reikėtų tiesiog paprastos, tvirtos linijos. Tokiu atveju tiesiog sumažinu complexity slankiklį iki minimumo ir gaunu būtent tai, ko reikia.
Mušamieji – evoliucija, ne revoliucija
Session Drummer funkcija jau egzistavo Logic Pro, bet 11 versijoje ji tapo žymiai protingesnė. Didžiausias skirtumas – dabar AI gali analizuoti jūsų dainos struktūrą ir automatiškai kurti variacijas tarp posmo ir priedainio, fill’us prieš perėjimus, dinamikos pokyčius.
Anksčiau tekdavo rankiniu būdu redaguoti kiekvieną sekciją, kad bubnai „kvėpuotų” kartu su daina. Dabar, jei pažymite regionus kaip „verse” ir „chorus” projekto struktūroje, AI pats supranta, kad chorus’e reikia daugiau energijos, galbūt papildomo hi-hat ar crash cimbolo akcentų.
Testavau tai su indie rock kompozicija, ir rezultatas buvo tikrai natūralus. Vienintelis dalykas, kurį vis tiek koreguoju rankiniu būdu – fill’ų vietos prieš pirmą priedainį. AI kartais deda fill’ą per anksti arba per vėlai pagal mano skonį, bet tai lengvai pataisoma per piano roll editorių.
Klavišininkas – labiausiai „žmogiškas” iš visų trijų
Session Keyboard Player man asmeniškai atrodo pats įdomiausias, nes klavišai dažnai reikalauja didžiausio muzikinio konteksto supratimo. AI siūlo tris grojimo stilius: paprastus akordus, arpeggio tipo grojimą ir „comping” stilių, kuris imituoja tai, ką darytų džiazo pianistas – nereguliarų ritmą su akordų inversijomis.
Kas tikrai patiko – galite paduoti AI konkretų referencinį takelį (pavyzdžiui, tikro fortepijono įrašą iš ankstesnio jūsų projekto), ir sistema bandys imituoti panašų grojimo stilių naujoje kompozicijoje. Tai nėra tobula, bet jaučiama kryptis, kur Apple veda šią technologiją.
Kaip tai keičia sesijos muzikantų darbo eigą
Čia prieinam prie klausimo, kuris neduoda ramybės daugeliui profesionalų – ar tai reiškia, kad sesijos muzikantai taps nereikalingi? Trumpas atsakymas – ne, bet jų vaidmuo tikrai keisis.
Kalbėjausi su keliais studijos muzikantais, kurie jau naudoja Logic Pro 11 savo darbe, ir jų požiūris buvo panašus: šis įrankis yra puikus demo kūrimui, idėjų testavimui ir situacijoms, kai biudžetas neleidžia pasisamdyti tikro muzikanto konkrečiam takeliui. Bet finaliniuose, komerciniuose projektuose tikras grojimas vis tiek turi tą „kažką”, ko AI kol kas negali pilnai atkurti – emocinį niuansavimą, netikėtus muzikinius sprendimus, kurie kyla iš gyvo bendravimo tarp muzikantų kambaryje.
Praktiškai tai reiškia naują darbo modelį: kompozitoriai naudoja AI muzikantus, kad greitai sukurtų demo versiją, parodytų ją klientui ar prodiuseriui, o tada, jei projektas gauna žalią šviesą, pasikviečia realų muzikantą finaliniam įrašymui. Tai sutaupo laiko ir pinigų ankstyvose kūrimo stadijose, nekeičiant to, kas svarbu galutiniam produktui.
Praktiniai patarimai, kaip išgauti geriausius rezultatus
Po kelių savaičių eksperimentavimo, štai keletas dalykų, kurie tikrai padeda:
- Pradėkite nuo aiškios akordų struktūros. AI muzikantai geriausiai veikia, kai projekte jau yra aiškiai apibrėžti akordai per Chord Track. Be to, rezultatai būna neprognozuojami.
- Nebijokite generuoti kelis kartus. Kiekvienas paspaudimas „Regenerate” duoda skirtingą variantą. Dažnai geriausią rezultatą randate trečiame ar ketvirtame bandyme, ne pirmame.
- Naudokite humanize parametrus atsargiai. Per didelis humanize gali padaryti grojimą chaotišką, per mažas – robotišką. Auksinis vidurys dažniausiai yra apie 30-40% skalėje.
- Derinkite AI ir realius įrašus. Vienas geriausių trikų – naudoti AI bosą kaip pagrindą, bet tada uždėti realų gitaros takelį virš jo. Mišinys dažnai skamba natūraliau nei visas takelis, sukurtas vien AI.
- Redaguokite MIDI rankiniu būdu. AI sugeneruotos partijos yra redaguojamas MIDI, ne fiksuotas audio. Tai reiškia, kad galite ir turėtumėte koreguoti atskiras natas, kad rezultatas atitiktų būtent jūsų viziją.
Kur šita technologija dar strigsta
Būtų nesąžininga nepaminėti ir problemų. Sudėtingesnėse muzikos žanruose – progresyviame roke, sudėtingame džiaze su neįprastais metrais – AI kartais pasimeta ir generuoja partijas, kurios techniškai teisingos, bet muzikiškai nuobodžios ar per daug apibendrintos.
Taip pat pastebėjau, kad AI sunkiai suvokia žanrus, kurie remiasi stipria kultūrine ar regionine tradicija – pavyzdžiui, lietuviška liaudies muzika, balkanų ritmai ar specifiniai lotynų amerikos groove’ai. Modeliai akivaizdžiai treniruoti daugiausia ant vakarietiškos pop, rock ir džiazo muzikos, tad egzotiškesniuose stiliuose rezultatai būna vidutiniški.
Dar vienas dalykas – latency generavimo procese. Nors pats grojimas veikia realiu laiku, sudėtingų partijų generavimas gali užtrukti kelias sekundes, ypač ilgesniuose projektuose su daug takelių. Tai nėra kritinė problema, bet kūrybiniame procese, kai norisi greito eksperimentavimo, kelios sekundės laukimo kartais išmuša iš ritmo.
Ką visa tai reiškia rytojaus studijai
Jei dirbate muzikos pramonėje, verta pažiūrėti į šią technologiją ne kaip į grėsmę, o kaip į naują įrankį savo dėžutėje. Panašiai kaip fotografai nepradėjo nykti, kai atsirado Photoshop, o tiesiog išmoko naudoti naujus įrankius efektyviau – muzikantai ir prodiuseriai turės rasti savo būdą integruoti AI į darbo eigą.
Mano rekomendacija būtų paprasta: išbandykite šią funkciją savo kitame projekte, bet nesitikėkite stebuklo iš pirmo bandymo. Praleiskite laiką eksperimentuodami su parametrais, klausykitės, kaip skirtingi complexity ir humanize nustatymai keičia charakterį, ir svarbiausia – neatsisakykite savo muzikinės klausos redaguojant sugeneruotą medžiagą. AI duoda pagrindą, bet jūsų sprendimai vis tiek nulemia, ar galutinis rezultatas skambės kaip demo, ar kaip kažkas, ką verta paleisti į pasaulį.
Sesijos muzikantų profesija tikrai nesibaigs rytoj, bet studijos, kurios išmoks derinti AI greitį su žmogaus jautrumu, turės aiškų pranašumą prieš tas, kurios ignoruos šią technologiją arba, priešingai, per daug jai pasitikės. Kaip visada technologijų pasaulyje – balansas yra raktas.
