„Googlebook“ apžvalga: prabangi aparatinė įranga neslepia telefoninės Android prigimties

„Android“ buvo sukurta telefonams, tačiau tai nesutrukdė „Google“ daugelį metų bandyti pritaikyti šią operacinę sistemą ir jos programas didesniems įrenginiams. „Googlebook“ kompiuteriai yra naujausias bandymas po planšetinių kompiuterių, „Chromebook“ ir sulankstomų įrenginių, kurie menkai pakeitė tai, kaip žmonės naudojasi „Android“ programine įranga. Šie nauji „Android“ pagrindu veikiantys nešiojamieji kompiuteriai turėtų tęsti ten, kur sustojo daugiausia į internetą orientuota „ChromeOS“: siūlyti aukštos klasės techniką ir tiesioginį „Android“ programų palaikymą.

Paaiškinimas: „Chromebook“ yra „Google“ „ChromeOS“ sistema veikiantis nešiojamasis kompiuteris, kuriame dauguma darbų atliekami per naršyklę ir internetines programas. Tokie įrenginiai paprastai būna pigūs ir populiarūs mokyklose.

„Google“ „Googlebook“ laiko alternatyva „Windows“ ir „macOS“, tačiau šios platformos yra įsitvirtinusios dėl dešimtmečius kauptos programinės įrangos ir sąsajos įpročių, kurie laiko vartotojus prisirišusius. Kad atviliotų žmones nuo bet kurios iš dominuojančių operacinių sistemų, „Googlebook“ turi pasiūlyti kažką išskirtinio.

Ištikimiems „Android“ telefonų naudotojams „Googlebook OS“ siūlo keletą įdomių dalykų, tačiau šių kompiuterių „Android“ šaknų neįmanoma nepastebėti. Kartais jaučiasi, tarsi naudotumeisi „Chromebook“, kartais – tarsi milžinišku telefonu. Beveik niekada nesinaudoji tarsi aukštos klasės nešiojamuoju kompiuteriu, ir tai yra problema.

Gamintojai atlieka savo darbą

Nors būta keleto aukštesnės klasės „Chromebook“, ši platforma buvo tikrai sėkminga tik biudžetiniame segmente. Su „Googlebook“ bendrovė beveik demonstratyviai ignoruoja pigesnius variantus. Kadangi didžioji dalis asortimento kainuoja gerokai daugiau nei tūkstantį dolerių, „Googlebook“ nėra tiesiog nauja biudžetinių „Chromebook“ versija.

Visi pradinio pasiūlymo „Googlebook“ turi puikius jutiklinius ekranus, aliuminio ir magnio korpusus, biometrinį atrakinimą (piršto atspaudu arba veidu) ir dideles jutiklines dalis (trackpad). Yra ir „Glowbar“ juosta, kuri kol kas daug ką veikia ne itin. Ji įsižiebia „Google“ spalvomis, kai „Gemini“ aktyvuojamas žadinimo žodžiu, ir paleidžiant sistemą. Prijungus „Googlebook“ prie įkroviklio, ji taip pat parodo baterijos įkrovos lygį. Pastarasis dalykas yra šiek tiek naudingas, bet vargu ar jis gali būti pagrindinis pardavimo argumentas.

Asortimente yra pasirinkimų daugumai aukštesnės klasės nešiojamųjų kompiuterių pirkėjų. Jei norite transformuojamo kompiuterio, yra „Acer“ modelis. Elegantiško ir brangaus? Tai pasiūlys „Asus“ ir „HP“. Norite šiek tiek didesnio? „Lenovo“ siūlo 15,3 colio modelį su HDMI jungtimi ir USB-A.

Pigiausias modelis „Acer Googlebook 14“ kainuoja nuo 899 USD, ir tai ribotą laiką galiojantis pasiūlymas. Net šis modelis daug ką daro gerai. Jis turi ryškų OLED ekraną, metalinį korpusą ir tris USB-C prievadus (visais galima įkrauti kompiuterį). Tačiau haptinio trackpad čia negausite – tik senamadišką, kuris fiziškai spragteli. Garsiakalbiai, esą derinti su DTS, taip pat skamba nekokiai. Vis dėlto technika bent jau tokia pat gera kaip bet kurio 900 dolerių „Windows“ nešiojamojo kompiuterio. „Acer“ dar nenusprendė, kada ir kaip keisis kaina, tačiau bent iki metų pabaigos ji bus 899 USD.

Kitas laiptelis – „Dell XPS Googlebook“ už 999 USD, tačiau šis modelis turi LCD, o ne OLED ekraną. Jei norite pppačių pajėgiausių „Google“ nešiojamųjų su OLED ekranais ir haptiniais trackpad, „Lenovo“ versijai teks išleisti mažiausiai 1 100 USD. Šis kompiuteris yra solidus, o didesni matmenys leido ventiliacijos angas įrengti vyriuose, o ne apačioje. Tačiau man nelabai patinka šiek tiek klibantis klavišų pojūtis ir klaviatūros vidurio lankstumas. „HP Googlebook 14“ turi gerokai malonesnę klaviatūrą, geresnį bendrą vaizdą ir viduje – „Snapdragon X Elite“ lustą. Tačiau jis kainuoja 1 300 USD.

Vertinu tai, kad „Google“ skatina tokius dalykus kaip haptiniai trackpad ir didelės raiškos OLED ekranai, tačiau brangesni „Googlebook“ kenčia nuo tos pačios problemos kaip ir aukštesnės klasės „Windows“ nešiojamieji – jie neegzistuoja vakuume. Jei išleidžiate 1 300 USD nešiojamajam kompiuteriui, pradinio lygio „MacBook Air“ daugumai žmonių tikriausiai yra geresnis pasirinkimas.

Visi pradinio pasiūlymo „Googlebook“ turi tokį patį klaviatūros išdėstymą, kuris šiek tiek skiriasi nuo kitų nešiojamųjų kompiuterių. Yra G klavišas, veikiantis panašiai kaip „Windows“ klavišas, o viršutinė F klavišų eilė yra pakeista. Rasite įprastus „Windows“ klavišus, pavyzdžiui, ryškumo ir garso valdymą, bet taip pat „Android“ naršymo mygtukus ir balso įvesties klavišą, aktyvinantį dirbtinio intelekto valdomą „Rambler“.

Turbūt geriausias „Googlebook“ klaviatūros pakeitimas – „quick insert“ (greitasis įterpimas) vietoj „caps lock“ (didžiųjų raidžių fiksavimo) klavišo; „caps lock“ vis tiek galima įjungti su Fn perjungikliu. Paspaudus šį klavišą galima įterpti jaustukų, naujausių ekrano nuotraukų, iškarpinės turinio, neseniai aplankytų URL ir dar daugiau. Prisipažinsiu, man nesunku naudotis klaviatūros funkciniais sluoksniais, todėl papildomas žingsnis norint pasiekti didžiąsias raides nekelia problemų. Jums gali būti kitaip, ir tai visiškai normalu.

„Googlebook“ kompiuterių yra tiek su „Intel“, tiek su „Snapdragon“ procesoriais. Naudojau abiejų tipų, ir bendras našumas atrodo maždaug toks pat. Būta pranešimų apie programų problemas „Intel“ pagrindu veikiančiuose „Googlebook“, tačiau man nepasitaikė programų, kurios veiktų tik su „Snapdragon“.

„Snapdragon“ modelis („HP“) atrodo turintis aukštesnę našumo ribą, jei tik rasite būdą ją pasiekti. Žaidimų našumas taip pat atrodo geresnis su „Snapdragon“, tačiau net sunkiausi „Android“ žaidimai ant „Intel“ modelių („Lenovo“ ir „Acer“) veikia gerai. Šiuos kompiuterius sunku apkrauti, kai remiamasi programine įranga, iš pradžių sukurta telefonams. Nenuostabu, kad didžiausia „Googlebook“ kliūtis yra programinė įranga.

„Android“ naudojimas – tiksliau, „Googlebook OS“

„Google“ keletą kartų flirtavo su „Android“ didesniuose ekranuose, daugiausia planšetėse ir planšetėse, apsimetančiose nešiojamaisiais. Tai pirmas kartas, kai ji visiškai perdarė sistemą nešiojamajam kompiuteriui, bet viduje tai vis tiek „Android“. Kartais tai gerai, kartais – nelabai.

„Googlebook“ nustatyti „Android“ naudotojams labai lengva. Kaip ir konfigūruojant naują telefoną, galima nuskaityti QR kodą dabartiniu telefonu ir automatiškai nukopijuoti paskyras, duomenis ir programas. Veikti galima pradėti per kelias minutes, o telefonas giliai integruosis su sistema. Tiesa, jei jame veikia „Android 17“. Tai bus kliūtis, nes daugumai telefonų šis atnaujinimas dar nepasiekiamas.

Pasitelkus „Google“ paslaugas „Better Together“, „Googlebook“ gali pasiekti „Android 17“ telefono failus, sinchronizuoti pranešimus, prisiminti, kur sustojote programose, ir net atkartoti telefono programas. Visa tai skamba puikiai, o kai veikia, patirtis gali būti gera. Tačiau trukdo įvairūs apribojimai ir klaidos.

Kad ryšys išliktų, telefonas ir „Googlebook“ turi būti tame pačiame „Wi-Fi“ tinkle, o perjungimas į kitus tinklus gali erzinančiai nutraukti ryšį. Net kai įrenginiai atrodo tvirtai sujungti, retai matydavau bent užuominą apie „Google“ funkciją „Continue On“, kuri turėtų leisti tęsti darbą telefono programoje ten, kur sustojote. Telefono programų atkartojimas nešiojamajame kompiuteryje taip pat gali būti patogus, tačiau našumas įvairiu laipsniu prastas, o programos su sistemos lygio saugos funkcijomis iš viso neveiks. Be to, galima naudoti tik vieną programą vienu metu, ir jos neišlieka atidarytos fone.

Prieiti prie telefono failų iš nešiojamojo kompiuterio yra gera idėja, tačiau perdavimo sparta dažnai vangi. Dar labiau erzina tai, kad ryšys veikia tik viena kryptimi: „Googlebook“ programa „Files“ mato telefoną, bet telefono „Google Files“ programa „Googlebook“ nemato. Kalbant apie „Files“ programą, ji puikiai iliustruoja, kiek „Google“ atsilieka darbalaukio programinės įrangos srityje. Programai trūksta tokių pagrindinių dalykų kaip kortelės (tabs) ir tinklo bendrinamų aplankų palaikymas. Malonu, kad ji gali pasiekti mano telefoną, bet ji atrodo labai ribojanti, jei esate pratę prie „Finder“ ar „Windows Explorer“.

„Google“ bent jau gerai atliko darbą, kad „Android“ atrodytų kaip darbalaukio operacinė sistema. Yra tikras darbalaukis, kurį galima užpildyti programų nuorodomis, aplankais, valdikliais (widgets) ir failais. Saugyklos medyje yra aplankas, kuriame galima tvarkyti šį turinį, arba tiesiog galima nutempti elementus ant darbalaukio iš failų tvarkytuvės. Taip pat gaunate „ChromeOS“ stiliaus padalinto ekrano palaikymą ir kelis darbalaukius. Šios funkcijos veikia, tačiau nėra tokios intuityvios ar pajėgios kaip „macOS“ ar „Windows“.

Dirbtinis intelektas yra svarbi „Googlebook“ patirties dalis. „Google“ daug kalba apie „Magic Pointer“, kurį galima aktyvuoti pakratant žymeklį. Jis leidžia perduoti bet kokį ekrane esantį turinį „Gemini“, tačiau vadinti tai magija yra šiek tiek kvaila. Galima paprašyti išversti tekstą, sukurti paveikslėlių, įrašyti kalendoriaus susitikimus ir taip toliau. Iš esmės „Gemini“ tiekiamos ekrano nuotraukos ir prašoma ką nors padaryti.

„Magic Pointer“ kartais gali būti naudingas, tačiau supaprastinti ekrano turinio perdavimą dirbtiniam intelektui, prijungus jį prie pelės, vargu ar revoliucinga. Vis tiek tenka susidurti su „Gemini“ netikslumu. Net kalendoriaus įrašų pridėjimas gali nepavykti, todėl beveik viską, ką padaro dirbtinis intelektas, tenka tikrinti dukart.

„Magic Pointer“ yra pasirenkama funkcija, o gesto jautrumą galima reguliuoti. Tačiau nesuradau lygio, kuris mane visiškai tenkintų. Jei jautrumas per didelis, gestas suveikia, kai to nenorite. Jei per mažas, pelę tenka krėsti taip stipriai, kad žymeklis greičiausiai atsiduria visai ne ten, kur norėjote ką nors pažymėti.

„Rambler“, debiutavęs „Pixel 11“ serijoje, yra visuose „Googlebook“. Ši dirbtinio intelekto valdoma balso įvesties funkcija veikia bet kuriame nešiojamojo kompiuterio teksto lauke, o tai patogu, jei norite įvesti daug teksto nespausdindami ir nesvarbu, kad skambėsite kaip robotas. Telefonuose ji buvo populiari, ir dauguma ja naudosis „Googlebook“ tikriausiai liks sužavėti.

Tačiau „Create My Widget“ vėl kelia klausimų. Idėja tokia, kad tiesiog aprašote norimą valdiklį, o dirbtinis intelektas jį padeda ant darbalaukio. Skamba šauniai, bet iš tikrųjų turinys, kurį galima pasitelkti, toks ribotas, kad funkcija iš esmės bevertė. Jei norite kalendoriaus atgalinių skaičiavimų ir sporto rezultatų – puiku. Jei norite sistemos informacijos ar programų turinio, jums nesiseks.

Visos mobiliosios programos

„Googlebook“ turi „Play Store“, kuri sausakimša visų „Android“ programų, kokių tik galima panorėti. Bet kaip dėl darbalaukio programų? „Google“ teigia dirbusi su kūrėjais, kad programos būtų optimizuotos „Googlebook“, o dalis programinės įrangos sukurta iš naujo specialiai darbalaukio patirčiai. Pavyzdžiui, „Chrome“ naršyklė „Googlebook“ kompiuteriuose daugiausia atitinka darbalaukio klasės patirtį. Jai trūksta kelių nišinių funkcijų, tokių kaip padalinti langai, kortelių grupės ir keli profiliai, bet ji veiks su visais jūsų plėtiniais.

Kitose platformose įprastai naudojau „Dropbox“ ir „Drive“ darbalaukio klientus failams sinchronizuoti. Tikėjausi, kad kažkas panašaus bus įmanoma ir šiuose „Android“ nešiojamuosiuose, bet nepasisekė. „Dropbox“ „Googlebook“ kompiuteryje veikia, bet nėra optimizuotas. Sąsaja nerangi, o net jei aplanką išsaugote neprisijungus, jis atnaujinamas tik rankiniu būdu atnaujinus programą (kaip ir telefone veikianti programa).

Tuo tarpu „Drive“ programa net nėra „Android“ programa – tai progresyvioji interneto programa (PWA). Todėl negalima nustatyti, kad aplankas būtų sinchronizuojamas su įrenginiu. Belieka galimybė atskirus „Drive“ failus padaryti pasiekiamus neprisijungus. Be tikros darbalaukio programos patirties „Google“ debesies saugyklos sistema „Windows“ ir „macOS“ suteikia gerokai daugiau funkcionalumo.

Paaiškinimas: Progresyvioji interneto programa (PWA) yra svetainė, kuri įdiegiama ir atrodo kaip atskira programa, tačiau iš tikrųjų veikia naršyklės technologijomis. Dėl to ji dažnai turi mažiau galimybių nei tikra programa, sukurta konkrečiai operacinei sistemai.

„Drive“ nėra vienintelė „Google“ interneto programa, apsimetanti sava programa. „Gmail“ ir „Calendar“ „Googlebook“ kompiuteriuose taip pat yra PWA, siūlančios tokią pačią patirtį, kokią gautumėte atidarę jas naršyklės kortelėje. „Gmail“ egzistuoja kaip „Android“ programa su dideliam ekranui pritaikytu formatu. Kodėl nepritaikius jos „Googlebook“? Tikros operacinės sistemos turi el. pašto programas. Jei galiausiai vis tiek tenka naudotis interneto programa, kodėl nenusipirkus „Chromebook“ trečdaliu kainos?

„Play Store“ naudoja etiketes, kad parodytų, kurios programos geriausiai tinka nešiojamajam kompiuteriui, tačiau dauguma „Play Store“ programų akivaizdžiai sukurtos telefono patirčiai. „Google“ čia sunkioje padėtyje. Kūrėjai kuria tik tam, ką žmonės naudoja, o iki šiol niekas nereikalavo darbalaukio stiliaus „Android“ programų. Naršydami „Play Store“ pamatysite keletą „optimizuotų“ etikečių, tačiau yra daug daugiau žymų „Compatible with desktop“ („Suderinama su darbalaukiu“), kurios reiškia, kad galima tikėtis tik formalaus klaviatūros ir pelės palaikymo.

Problemiškiausios programos „Play Store“ pažymėtos kaip „Built for mobile“ („Sukurta mobiliesiems“) arba net „Better on the website“ („Geriau svetainėje“). Kai kurios populiarios programos patenka į šias kategorijas. Pavyzdžiui, komandų pokalbių programa „Slack“ yra siaubinga bet kuriame įrenginyje, išskyrus telefoną. Programa „Googlebook“ veikia, bet žiniatinklio sąsaja kur kas patogesnė darbalaukyje. „Slack“ turėtų būti galima įdiegti kaip progresyviąją interneto programą, iš esmės taip, kaip „Google“ daro su „Gmail“, „Drive“ ir kitomis programomis. Tačiau šiuo metu tai neveikia dėl nežinomų priežasčių. Vėlgi, galima tiesiog naudoti „Chromebook“, jei norite viską turėti naršyklės kortelėje.

Net darbalaukiui optimizuotos programos „Googlebook“ kompiuteryje gali erzinti. Šios programos žino, kad turite klaviatūrą, tačiau į klavišų paspaudimus gali reaguoti netikėtai. „Photoshop“ čia ypač nusižengia. Programa turi prastai pritaikytą mobiliąją sąsają, pasuktą į gulsčią padėtį, ir tik keletą spartųjų klavišų. Kartais matysite sąsajos elementą, kuris atrodo valdomas rodyklėmis ar Enter klavišu, bet galiausiai tik judinsite žymeklį ir pasirinksite ne tą elementą. Tiesa, „Android“ „Photoshop“ programa nemokama, o tikras „Adobe“ paketas kitose platformose kainuoja. Bet vadinti tai darbalaukio programa – per daug.

Rasite daug pirmiausia telefonams skirtų programų, kurios iki galo nesupranta, kad turite trackpad, ir ignoruoja užvedimo (hover) sąveikas bei dešiniojo pelės mygtuko paspaudimus. Daugeliui programų taip pat reikia, kad naršydami sąsajoje dažnai atliktumėte „Android“ gestą „atgal“. Šiuo klausimu „Google“ turi sprendimą: „Googlebook“ kompiuteriuose mygtukai „Back“, „Home“ ir „Multitasking“ yra klavišuose F1–F3. Taigi telefono programas galima priversti veikti, bet nuolat tiesti ranką spaudyti F1 erzina.

„Googlebook OS“ „Android“ kilmė taip pat reiškia, kad net darbalaukiui sukurtos programos gali veikti ne taip, kaip tikėtumėtės staliniame kompiuteryje. „Android“ buvo sukurta aplinkai su ribota atmintimi, todėl sistema uždaro fone veikiančias programas, kai tik reikia atlaisvinti RAM. Dažnai grįžus prie programos, palikus ją fone, paaiškėja, kad ji pamiršo, kur buvote, ir turi persikrauti. Tai telefonui būdinga patirtis, kuri tikrai nedera prie tikro kompiuterio.

Ar „vibai“ gali jį išgelbėti?

„Google“ žino, kad „Googlebook“ programos gali nepatenkinti visų poreikių. Pasak atstovų, vienas galimas sprendimas – tiesiog susikurti tai, ko reikia, naudojant „Antigravity“. Nauja „Android“ „Google“ dirbtinio intelekto kūrimo programos versija įtraukta į kiekvieną „Googlebook“ ir suteikia galimybę „vibe“ kodavimo būdu (vibe coding) kurti programas savo nešiojamajam kompiuteriui. Dirbtinis intelektas gali generuoti planus, maketus ir eilutę po eilutės kodą, kad jūsų idėja taptų tikrove.

„Antigravity“ gali savarankiškai atsisiųsti visus reikalingus „Android“ kūrėjų įrankius ir sukurti APK failus, paruoštus diegti įrenginyje. Savo programų diegimas techniškai yra sideloading (diegimas ne iš oficialios parduotuvės), nes jos nėra talpinamos „Play Store“, tačiau „Google“ joms taiko ypatingą režimą. Jas tikrina „Play Protect“, bet nustatymuose nereikia įjungti nežinomų šaltinių. „Google“ taip pat patvirtina, kad šioms programoms neturės įtakos kūrėjų tapatybės patikra, kai kitais metais ji bus įvesta „Googlebook“ kompiuteriuose.

Kelias dienas pasikankinęs su „Files“ programa, nusprendžiau, kad tinklo bendrinamų aplankų trūkumas yra nepriimtinas. Daugumą failų laikau NAS saugykloje, kad galėčiau pasiekti juos iš bet kurio įrenginio, o „Googlebook“ man trukdė. Pirmiausia bandžiau rasti alternatyvą „Play Store“, tačiau pakankamų funkcijų turinčios programos buvo visiškai neoptimizuotos nešiojamajam kompiuteriui, todėl nusprendžiau išbandyti „Antigravity“ „Googlebook“ kompiuteryje ir susikurti tokią programą pats.

Naudodamas numatytąjį „Google“ modelį „Gemini Flash“, per kelias minutes gavau veikiančią, bet labai klaidingą failų tvarkytuvę. Kad ji veiktų patikimai ir palaikytų visas man reikalingas funkcijas, prireikė kelių valandų užklausų per kelias dienas, tačiau rezultatą naudoti man patinka labiau nei numatytąją „Google“ programą „Files“.

Mano sukurta failų tvarkytuvė iš esmės yra „Windows Explorer“, skirtas „Android“. Nors to nesiekiau, būtent taip ir išėjo. Programa turi darbalaukiui pritaikytą sąsają, korteles, tinklo bendrinamų aplankų palaikymą, išskleidžiamus failų medžius, failų peržiūrą ir daugiau mygtukų. Ji turi daugiau funkcijų nei numatytoji „Google“ programa, nors jai trūksta gilios integracijos su telefonu ir sistema, kokią turi numatytoji failų tvarkytuvė.

Viena vertus, šaunu, kad galima kurti savo programas su įtraukta „Antigravity“ programine įranga. Tačiau už pakankamą dirbtinio intelekto skaičiavimo galią teks sumokėti kam nors (greičiausiai „Google“). Kad mano programa taptų tokia, kokios reikėjo, prireikė daug iteracijų ir klaidų paieškos su „Gemini 3.8 Flash“, o lengvesni modeliai vargiai sugebės sukurti ką nors veikiančio. Taip pat nėra gerai tikėtis, kad nešiojamąjį kompiuterį perkantys žmonės valandų valandas kalbėsis su robotu, kad šis atliktų elementarius nešiojamojo kompiuterio darbus. Jis turėtų tai daryti iškart.

Pirmas žingsnis ilgame kelyje

Vis grįžtu prie vieno neišvengiamo klausimo, kuris kabo virš visko, ką „Google“ daro su šiais nauju nešiojamaisiais: ar „Googlebook“ iš viso turi egzistuoti? Atrodo, kad tai daug pastangų vien tam, kad būtų pasiūlyta gilesnė integracija su „Android“ telefonais ir daugiau dirbtinio intelekto funkcijų, kai „Chromebook“ rinkoje jau yra įsitvirtinę. Tiesa, tai ne aukštesnės klasės rinkos dalis, tačiau siekiant aukštesnės klasės nešiojamųjų reikia aukštesnės klasės patirties, o šiuo metu „Googlebook“ jos nesiūlo.

Technika solidi – protinga, kad „Google“ „Googlebook“ kompiuteriuose skatina tokius dalykus kaip OLED ir haptiniai trackpad. Jos partneriai gamintojai sukūrė labai maloniai jaučiamus nešiojamuosius „Google“ programinei įrangai, tačiau pati operacinė sistema savo dalies neatlieka. Tiesiog nesijaučiu produktyvesnis su „Googlebook“ nei su „Chromebook“.

„Android“ naudoju nuo pat pradžių – tai turėtų būti geras nešiojamasis tokiam žmogui kaip aš. Tačiau „Googlebook“ patirties šiurkštūs kampai vis tiek vargina. Puiku, kad jis kalbasi su mano telefonu, bet tas pokalbis pernelyg dažnai vienpusis ir klaidingas. Teoriškai gerai, kad „Googlebook“ turi plačią programų biblioteką per „Play Store“, tačiau per mažai programų iš tikrųjų gerai veikia nešiojamajame kompiuteryje. Ir šaunu, kad „Googlebook“ turi tokią gerą techninę įrangą, bet jie per brangūs už tai, ką gaunate.

Gal „Google“ pavyks tai ištaisyti – juk „ChromeOS“ po vienų ar dvejų metų nuo pradžios vartotojams atrodė gerokai kitaip. Tačiau „Google“ laukia daug darbo, kad „Googlebook“ patirtis taptų tokia, kokia turi būti, o kol kas tai nėra perspektyvi alternatyva „macOS“ ir „Windows“. Ar „Google“ turės kantrybės metų metus dirbti šį darbą? Dėl pastarųjų bendrovės veiksmų istorijos abejoju, ir dėl to sunku rekomenduoti „Googlebook“ net ištikimiausiems „Google“ klientams.

Kas gerai