2026 m. lapkričio 19 d., ketvirtadienis
Novatech Technologijų naujienos ir patarimai
Saugumas

Kaip atskirti kibernetinę ataką nuo paprasto gedimo

Kaip atskirti kibernetinę ataką nuo paprasto gedimo
Nuotrauka: G. Edward Johnson / Wikimedia Commons, CC BY 4.0

Per pastarąją savaitę niekam nebūtų keista pagalvoti, ar JAV pagaliau neprasidėjo kibernetinis karas kaip filme „Diehard IV“.

Vos per keturias iš eilės einančias darbo dienas masinis Microsoft Exchange sutrikimas sutrikdė IT paslaugas tūkstančiams įmonių, dėl Federalinės aviacijos administracijos techninės klaidos visoje šalyje buvo sustabdyti lėktuvai, dėl programinės įrangos problemos JPMorgan Chase veikla vėl buvo sutrikdyta, United Airlines sistemos gedimas dar kartą atidėjo skrydžius, o NSA slaptojo tinklo prastova privertė agentūros darbuotojus sėdėti namuose ir laukti, kada galės grįžti į biurą Fort Mide. Vykstant JAV karui su Iranu ir didėjant baimei dėl dirbtinio intelekto pagalba vykdomo įsilaužimo, šis vis dar tęsiantis IT klaidų komiškas sutapimas Amerikos infrastruktūroje daugeliui stebėtojų atrodė esąs ne šiaip sutapimas.

Vis dėlto kol kas nėra jokių įrodymų, kad kuris nors iš šių susitelkusių techninių gedimų būtų susijęs su kitu, o juo labiau kad juos sukėlė įsilaužėliai. Dėl mažai tikėtino jų eiliškumo amerikiečiai nerimastingai naršė naujienas ieškodami piktavališkos veiklos ženklų. Tačiau tokiais atvejais kibernetinio saugumo analitikų (ir WIRED žurnalistų) darbas yra išsiaiškinti, ar naujausias techninis sutrikimas iš tikrųjų buvo nelaimingas atsitikimas, ar kibernetinės atakos rezultatas, nepaisant nuojautų.

Kaip patvirtins kiekvienas, kam tenka tirti tokius incidentus, šio tyrimo atspirties taškas yra tas, kad didžioji dauguma tokių skaitmeninių gedimų nėra piktavališko kėslo rezultatas – tai tiesiog nuostoliai nuolatinėje IT administratorų kovoje, kad kompiuterių sistemos nesugriūtų po savo pačių sudėtingumo našta.

„Jau pakankamai kartų esu matęs, kai manėme, kad tai galbūt kibernetinė ataka, o paaiškėdavo, kad ne. Kartais taip būna, bet dažniausiai – ne“, – sako interneto infrastruktūros bendrovės Cloudflare vadovas Matthew Princeas. – „Šiuo metu dažniausiai matome įprastą foninį triukšmą. Kai kas genda, tokia jau sudėtingų sistemų prigimtis.“

Todėl, siekdamas nuraminti sukrėstus šalies nervus ir padėti visiems rasti tiesą per, atrodo, begalinę techninių katastrofų virtinę, WIRED pateikia bendrą vadovą, kaip nustatyti, ar techninį sutrikimą sukėlė kibernetinė ataka. Taigi atsikvėpkite – gal net atidarykite slėptuvės duris, kad įleistumėte gryno oro – ir skaitykite toliau.

1. Pradėkite nuo nekaltumo prezumpcijos – arba aplaidumo

IT paslaugos sutrikimo priežasties nustatymas, anot kibernetinio saugumo tyrėjo Dougo Madory, turėtų prasidėti nuo prielaidos, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas.

Madory, tinklo saugumo bendrovės Infoblox interneto analizės vadovas, sako per dieną stebįs net iki tuzino tinklo sutrikimų. Anot jo, tik maždaug „vieną iš tūkstančio“ sukelia įsilaužėliai. „Pagal numatytąją nuostatą reikėtų laikyti, kad tai nėra kibernetinė ataka, – sako jis, – nebent yra konkrečių priešingų įrodymų.“

Atsižvelgiant į tai, kad kibernetinės atakos yra retos, palyginti su visais sutrikimais, išmintinga pirmiausia apsvarstyti kitas galimas priežastis. „Dauguma didelių sutrikimų, kurie atrodo kaip atakos, yra sukelti pačių“, – sako João Tomé, tinklo duomenų bendrovės IPinfo interneto tyrimų redaktorius. (Atsakydamas į WIRED klausimus, Tomé taip pat parašė savo vadovą, kaip atskirti sutrikimus nuo kibernetinių atakų.) Pasak jo, įprasti įtariamieji yra „bloga atnaujinimo versija, konfigūracijos pakeitimas, nutrauktas kabelis ar elektros tiekimo sutrikimas“.

2. Pasižiūrėkite į galimai susijusių organizacijų pranešimus apie būklę

Skubant suprasti, kas iš tikrųjų vyksta per konkretų sutrikimą, kartais sunku pasakyti, kurios svetainės ir paslaugos iš tikrųjų neveikia. To miglotumo gali būti keletas priežasčių. Kartais sutrikimas įvyksta pamatinėje paslaugoje, pavyzdžiui, didelio debesijos paslaugų teikėjo sistemoje. Didelė Amazon Web Services prastova, pavyzdžiui, gali sukelti kitų gedimų grandininę reakciją tarp bendrovės klientų, kurie visi priklauso nuo tos infrastruktūros.

Kitais atvejais gali atrodyti, kad kelios paslaugos sutrinka ir rodo klaidas, nors iš tikrųjų veikia normaliai, o problemų kyla tik tada, kai jos sąveikauja su neveikiančiu subjektu. Panašu, kad taip nutiko per šią savaitę įvykusį bankų sutrikimą: atrodė, kad problemų turi keli bankai, tačiau, regis, visos jos buvo susijusios su tam tikrais tarpinstituciniais sandoriais, kuriuose dalyvavo JPMorgan Chase. Kitas geras tokio scenarijaus pavyzdys – kai atrodo, kad sunkumų patiria keli mobiliojo ryšio operatoriai, bet iš tikrųjų visi nepavykę skambučiai susiję su vienu tinklu, kuriame įvyko sutrikimas.

Be to, pasitaiko atvejų, kai neveikia viena ar kelios didelės paslaugos, o klaidingi (dažniausiai atsitiktiniai ar nepatvirtinti) pranešimai apie papildomus sutrikimus sukelia dar daugiau painiavos ir neaiškumo.

Gali atrodyti, kad pačiam išnarplioti tokias situacijas per sunku ar net neįmanoma, tačiau yra konkreti vieta, nuo kurios pradėti. Jei manote, kad didelės technologijų bendrovės svetainė ar paslauga gali neveikti, ieškokite situacijos pripažinimo jų patvirtintose socialinių tinklų paskyrose arba svetainių „newsroom“ (naujienų skyriaus) pranešimų spaudai skiltyje. Atminkite, kad šiuos puslapius ir socialinių tinklų paskyras galima rasti per paieškos sistemas, todėl visiškai nebūtina išmanyti kiekvienos bendrovės komunikacijos strategijos. Tą patį metodą taikykite valstybinėms institucijoms ir kitoms organizacijoms.

Kitas konkretus ir svarbus informacijos šaltinis, kurį taip pat galima rasti per paieškos sistemas, – tai dažnai vadinami „status dashboard“ (būsenos skydelio) puslapiai. Didelės skaitmeninės platformos teikia šiuos informacinius puslapius, kad užtikrintų skaidrumą, ar skirtingos jų paslaugos dalys veikia normaliai, ar patiria problemų. Per didelį incidentą bendrovės būsenos skydelyje dažnai paskelbia nuoseklius pranešimus apie sistemos atkūrimą. Tokius puslapius turi AWS, Google Cloud Platform ir Microsoft Azure, o panašūs yra ir kitoms paslaugoms, pavyzdžiui, „Meta“ verslo produktams, „Google Workspace“, telekomunikacijų bendrovėms, dirbtinio intelekto bendrovėms ir kitiems.

3. Patikrinkite patikimus tinklo duomenų šaltinius

Kai grandininis techninis gedimas vienu metu sutrikdo daugybę paslaugų, o gedimo vieta neaiški, pagrindinę problemą padeda nustatyti ir plačiu mastu internetą stebintys tinklo duomenų šaltiniai. Amanda Meng, Džordžijos technologijos instituto (Georgia Tech) mokslinė tyrėja, padedanti vykdyti Interneto sutrikimų aptikimo ir analizės paslaugą IODA, nurodo ne tik pačios IODA duomenis ir jos paskyras socialiniuose tinkluose BlueSky bei Mastodon, bet ir tokias priemones kaip Cloudflare Radar ir Watch the Net. Infoblox atstovas Madory savo išvadas apie tinklo sutrikimus taip pat skelbia savo socialinių tinklų paskyrose.

Kai IODA mato tinklo sutrikimo įrodymų, „žiūrime į jo laiką, pradžią, pabaigą, paveiktą tinklą, bet kokią apie jį randamą informaciją ir bandome tai susieti su tuo, ką matome iš pranešimų“, – sako Meng. Sutrikimo mastas, vieta ir laikas gali padėti nustatyti įtariamą priežastį: ar tai vienas tinklas, galbūt nukentėjęs nuo klaidingo atnaujinimo, ar regionas, atkirstas dėl pažeisto šviesolaidinio kabelio, ar, rečiau, kibernetinė ataka arba net vyriausybė, tyčia nutraukianti piliečių prieigą prie interneto, kad nuslopintų protestus.

Vis dėlto net turint tokių tinklo užuominų Meng pataria grįžti prie antrojo žingsnio: kai paveikta paslauga nustatyta, jos tikrieji savininkai dažnai yra geriausias šaltinis naujienoms stebėti. „Paprastai operatoriai turi daugiausia informacijos apie tai, kas iš tikrųjų vyksta“, – sako ji.

4. Ieškokite prisiėmimų atsakomybės

Dažniausiai bendrovių ar valstybės institucijų atsiprašymo pranešimai patvirtina, kad sutrikimą sukėlė techninė klaida. Retesniais atvejais, kai prastova iš tikrųjų atsiranda dėl kibernetinės atakos ar įsilaužimo, atsakingi įsilaužėliai dažnai kokia nors forma prisiima atsakomybę.

Išpirkos reikalaujančių programų (ransomware) gaujos, ko gero, dažniausias rimtų piktavališkų interneto sutrikdymų šaltinis, savo įsilaužimus viešina tamsiojo interneto puslapiuose, kuriuose išvardija savo taikinius turėdamos tikslą šantažuoti, kartais net su laikmačiu, skirtu spausti aukas sumokėti prieš nutekinant pavogtą informaciją. Kitais atvejais, pavyzdžiui, NotPetya ar WannaCry kirminų – dviejų blogiausių kibernetinių atakų istorijoje – įsilaužėlių savaime plintantis kodas paliko išpirkos reikalavimo žinutes kompiuteriuose, kurios atakoms vykstant sparčiai išplito socialiniuose tinkluose. Ideologinės „hacktivist“ (įsilaužėlių aktyvistų) grupės – arba valstybių remiami įsilaužėliai, dirbantys kariuomenei ar žvalgybos tarnyboms, bet apsimetantys aktyvistais – taip pat dažnai prisiima atsakomybę už savo kibernetines atakas tokiose platformose kaip X, Telegram ar savo svetainėse. Šios žinutės paskui greitai pasklinda socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidos pranešimuose.

Paaiškinimas: Išpirkos reikalaujanti programa (angl. ransomware) – tai kenkėjiška programinė įranga, kuri užšifruoja aukos duomenis arba blokuoja sistemas ir reikalauja pinigų už jų atrakinimą ar už pažadą nepaskelbti pavogtos informacijos.

Tačiau net ir šiuos pareiškimus reikėtų vertinti kaip dar vieną svarbų duomenų tašką: įsilaužėlių grupės perdeda, nukreipia dėmesį kitur ar meluoja, kai tai jiems naudinga. O kai kuriuos didelius masinio įsilaužimo incidentus, pavyzdžiui, 2016 metų Mirai ataką prieš interneto infrastruktūros bendrovę Dyn, dėl kurios neveikė tūkstančiai svetainių, atsakingi įsilaužėliai nelydėjo jokiu viešu pranešimu.

Kai nei įsilaužimo vykdytojas, nei jo taikinys atakos nepatvirtino, patvirtinimas kartais pirmiausia gali sulaukti iš valstybės institucijos, pavyzdžiui, Kibernetinio saugumo ir infrastruktūros saugumo agentūros (CISA), ar net iš grėsmių žvalgybos tyrėjų privačiose kibernetinio saugumo bendrovėse. Valstybės ir pramonės tyrėjai kartais savo išvadas paskelbia svetainėse arba pasidalija jomis su žiniasklaida, tačiau patvirtintoms išvadoms prireikia dienų, savaičių ar net mėnesių. Taigi – penktasis žingsnis.

5. Būkite kantrūs ir susilaikykite nuo sprendimų

Jei visos šios kitos sutrikimo priežasties nustatymo priemonės nesuteikia aiškaus situacijos vaizdo, geriausia išeitis gali būti kantrybė. „Kažkada tai taps gana aišku, – sako Madory. – Kartais tiesiog reikia sėdėti ir laukti.“

Be laiko, kurio reikia bendrovėms pripažinti savo klaidas, o įsilaužėliams – paskelbti apie laimėjimą, užuominą apie priežastį kartais gali suteikti ir paties sutrikimo trukmė. Klaidingas atnaujinimas, elektros tiekimo sutrikimas ar grandininė klaida dažnai gali būti pašalinti greitai. Ryžtingi įsilaužėliai, kurie maksimaliai padidino žalą, keičia taktiką, kad perprastų gynėjus, arba vis dar gali būti įsilaužtame tinkle, gali sukelti daug ilgesnius ir sunkesnius sutrikimus. „Grąžinimas į ankstesnę versiją trunka minutes ar valandas, – sako Tomé, turėdamas omenyje grįžimą prie senesnio kodo kaip klaidą sukėlusio atnaujinimo sprendimą. – Išpirkos reikalaujanti programa trunka dienas ar kartais net savaites.“

Kitaip tariant, kaip ir su visomis plintančiomis naujienomis, kai trūksta faktų, geriau skeptiškai vertinti ankstyvas paskalas ar sąmokslo teorijas ir laukti konkretesnių įrodymų.

Informacijos vakuume, einančiame prieš tuos įrodymus, nesunku įžvelgti ryšių tarp įvykių, kurie gali būti tik sutapimai. Kokia tikimybė, galite klausti, kad penki dideli IT sutrikimai įvyks iš eilės einančiomis dienomis – ketvirtadienį, penktadienį, pirmadienį ir antradienį?

Dougui Madory, kuris šiuos tinklo sutrikimus seka kiekvieną savaitės dieną, ši gedimų virtinė gali būti tik didėjančio technologijų sudėtingumo ženklas – ir parodymas, kaip iš esmės nuo jų pradėjo priklausyti šiuolaikinė civilizacija. „Gerai ar blogai, šiuolaikinė visuomenė visiškai priklauso nuo internetinių paslaugų. Jos kartais sutrinka. Ir manau, kad šios realybės niekada visiškai nepavyks panaikinti“, – sako Madory.

„Jei jau daugelį metų esi pasinėręs į sutrikimų stebėjimo pasaulį, jie tavęs tikrai nebestebina, – priduria jis. – Tiesiog bandai suprasti, kuo kiekvienas jų skiriasi. Ir galbūt ko galime iš to pasimokyti.“

Šis straipsnis iš pradžių pasirodė wired.com.

Technologijų ekspertas