Apsaugos kamera užfiksavo į kiemą įėjusį žmogų, tačiau jo veido atpažinti neįmanoma. Matyti tik tamsus siluetas, kepurė ir iš nugaros nufilmuotas judėjimas. Nors įrenginys veikė ir įrašas buvo išsaugotas, svarbiausios informacijos jame nėra.
Taip nutinka dažniau, nei galima tikėtis. Pirkėjai daug dėmesio skiria raiškai, išmaniosioms funkcijoms ir matymo kampui, tačiau pamiršta įvertinti montavimo aukštį, apšvietimą bei realią žmogaus judėjimo kryptį. Net brangi kamera bus menkai naudinga, jei į svarbiausią zoną žvelgs netinkamu kampu.
Didesnė raiška neištaisys netinkamos kameros vietos
Vaizdo stebėjimo kameros dažnai lyginamos pagal megapikselių skaičių. Aukštesnė raiška gali suteikti detalesnį vaizdą, tačiau rezultatas priklauso ir nuo objektyvo, apšvietimo, suspaudimo bei atstumo iki stebimo objekto. Jeigu kamera sumontuota labai aukštai, įraše bus matoma žmogaus viršugalvio dalis, bet ne veidas. Jei pasirenkamas itin platus matymo kampas, aprėpiama didelė teritorija, tačiau toliau esantys objektai tampa per smulkūs.
Svarbiausias klausimas turėtų būti ne „kiek teritorijos matys kamera?“, o „ką įraše reikės atpažinti?“. Vienas įrenginys gali stebėti bendrą kiemo situaciją, o kitas – tiksliau fiksuoti žmones prie vartų ar įėjimo. Bandymas viena kamera aprėpti visą teritoriją dažnai reiškia, kad nė viena jos dalis nematoma pakankamai detaliai.
Naktinis režimas turi būti išbandytas tamsoje
Dieną vaizdas gali atrodyti nepriekaištingai, tačiau didžiausia dalis saugumo incidentų pastebima būtent prastai apšviestoje aplinkoje, todėl kameros veikimą būtina patikrinti ne tik montavimo metu dieną, bet ir sutemus. Infraraudonųjų spindulių apšvietimas gali atsispindėti nuo arti esančios sienos, stogo krašto ar voratinklio. Tuomet priekinė vaizdo dalis tampa labai šviesi, o tolimesnė teritorija paskęsta tamsoje. Problemų sukelia ir prieš kamerą nukreiptas šviesos šaltinis. Automobilio žibintai, lauko šviestuvas ar ryškiai apšviestos durys gali paversti žmogaus veidą tamsiu siluetu. Kartais geresnį rezultatą suteikia ne galingesnė kamera, o tinkamai pakeista jos kryptis ir tolygus aplinkos apšvietimas.
Judesio pranešimai gali greitai tapti erzinantys
Išmanioji kamera gali informuoti apie pastebėtą judėjimą, tačiau netinkamai sureguliuotas jautrumas sukelia daugybę nereikalingų pranešimų. Juos gali aktyvinti judančios medžių šakos, lietus, vabzdžiai, gyvūnai ar pravažiuojantys automobiliai. Pirmosiomis dienomis žmogus dar tikrina kiekvieną įspėjimą. Vėliau, kasdien gavus dešimtis nereikšmingų pranešimų, jie pradedami ignoruoti. Taip galima nepastebėti tikro pavojaus.
Sistemose naudinga nustatyti konkrečias stebėjimo zonas. Pavyzdžiui, kamera gali reaguoti į judėjimą prie vartų ar durų, bet ignoruoti medžius ir gatvę. Jei įrenginys geba atskirti žmogų nuo gyvūno ar automobilio, šią funkciją taip pat reikia tinkamai sukonfigūruoti, o ne pasikliauti gamykliniais nustatymais.
Įrašas turi būti saugomas ten, kur jo nepasieks įsibrovėlis
Kamera gali puikiai užfiksuoti įvykį, tačiau įrašas bus prarastas, jei jis saugomas tik pačiame įrenginyje, o šis sugadinamas arba pavagiamas. Dėl to svarbu iš anksto numatyti duomenų saugojimo būdą.
Įrašai gali būti kaupiami atminties kortelėje, atskirame įrašymo įrenginyje arba nuotolinėje saugykloje. Kiekvienas variantas turi privalumų ir trūkumų. Vietinis saugojimas nepriklauso nuo nuolatinio interneto ryšio, tačiau įrangą reikia fiziškai apsaugoti. Nuotolinė saugykla leidžia pasiekti duomenis net praradus kamerą, bet jos veikimas priklauso nuo ryšio ir pasirinkto paslaugos plano.
Reikėtų patikrinti, kiek laiko išlieka įrašai ir kas nutinka užsipildžius atminčiai. Sistema gali automatiškai perrašyti seniausius duomenis, todėl apie incidentą sužinojus per vėlai reikalingo vaizdo gali nebelikti.
Gamintojo slaptažodis neturėtų likti nepakeistas
Prie interneto prijungta kamera yra ne tik apsaugos priemonė, bet ir tinklo įrenginys. Jei paskyra apsaugota silpnu ar kitur naudojamu slaptažodžiu, pašalinis žmogus gali bandyti perimti prieigą prie vaizdo ir nustatymų. Įrengus sistemą reikia pakeisti gamyklinius prisijungimo duomenis, naudoti unikalų slaptažodį ir, jei įmanoma, papildomą tapatybės patvirtinimą. Programinė įranga taip pat turėtų būti reguliariai atnaujinama. Svarbu kontroliuoti, kas turi prieigą prie kamerų. Pasikeitus darbuotojams, nuomininkams ar paslaugų teikėjams, senas paskyras reikia pašalinti. Nuolatinė prieiga neturėtų būti dalijama vien dėl patogumo.
Kamera neturi filmuoti visko aplinkui
Montuojant įrenginį būtina gerbti kitų žmonių privatumą. Kamera turėtų būti nukreipta į saugomą teritoriją, o ne į kaimynų langus, kiemą ar erdves, kurių stebėti nereikia. Jeigu dalies viešos ar kaimyninės teritorijos neįmanoma išvengti, kai kuriose sistemose galima nustatyti privatumo zonas ir uždengti nereikalingą vaizdo dalį. Verslo patalpose taip pat turi būti aiškiai apibrėžta, kodėl vykdomas stebėjimas, kas gali peržiūrėti įrašus ir kiek laiko jie saugomi. Saugumą lemia ne kuo platesnis stebėjimas, o tikslingai surenkama naudinga informacija.
Geriausia kamera yra ta, kurios vaizdas patikrintas praktiškai
Sumontavus sistemą reikėtų ne tik atsidaryti programėlę, bet ir suvaidinti realias situacijas. Žmogus gali prieiti prie durų su kepure, įvažiuoti automobiliu sutemus ar pereiti per kiemą skirtingomis kryptimis. Peržiūrėjus įrašą paaiškės, ar matomos reikalingos detalės. Tokį patikrinimą verta periodiškai pakartoti. Vaizdą gali užstoti užaugęs augalas, naujas reklaminis stendas ar pakeistas apšvietimas. Kamera nėra naudinga vien todėl, kad ant sienos mirksi jos indikatorius. Tikroji jos vertė paaiškėja tada, kai įraše galima aiškiai pamatyti tai, dėl ko ji buvo įrengta.
