Kas tie headless naršyklių valdymo įrankiai ir kam jų reikia?
Kai pradedi gilintis į web scraping’ą, automatizuotą testavimą ar bet kokį kitą procesą, kur reikia programiškai valdyti naršyklę, greitai susiduri su dviem pagrindiniais žaidėjais: Puppeteer ir Playwright. Abu šie įrankiai leidžia tau valdyti naršyklę be grafinio interfeiso (headless režimu), bet ne tik – gali ir su pilnu UI, jei reikia debuginti ar tiesiog pamatyti, kas vyksta.
Pagrindinis šių įrankių tikslas – automatizuoti tai, ką paprastai darytum rankomis: paspausti mygtukus, užpildyti formas, navigaciją tarp puslapių, screenshot’ų darymas, PDF generavimas ir t.t. Skamba paprasta, bet realybėje tai gana sudėtinga užduotis, nes šiuolaikiniai puslapiai pilni JavaScript’o, dinaminių elementų ir įvairių triukų.
Puppeteer atsirado pirmasis – Google komanda jį išleido 2017-ais kaip oficialų Node.js įrankį Chromium valdymui. Playwright atėjo vėliau, 2020-aisiais, ir jį sukūrė dalis tos pačios komandos, kuri dirbo prie Puppeteer, tik jau Microsoft’e. Taip, šiek tiek ironiškai, bet būtent taip ir nutiko.
Puppeteer: patikimas klasikas
Puppeteer yra brandus, gerai dokumentuotas ir turi didžiulę community. Jei esi dirbęs su Chrome DevTools Protocol, Puppeteer iš esmės yra high-level API tam protokolui. Jis puikiai veikia su Chromium ir Chrome, o nuo 2022-ų metų oficialiai palaiko ir Firefox, nors reikia pripažinti – Firefox palaikymas vis dar eksperimentinis.
Diegimas paprastas kaip ir visada Node.js pasaulyje:
„`bash
npm install puppeteer
„`
Kai įdiegiesi Puppeteer, jis automatiškai atsisiųs naujausią Chromium versiją. Tai gali būti privalumas (viskas veikia iš karto) arba trūkumas (dar viena ~170-300MB tavo node_modules folderyje). Jei nori naudoti jau įdiegtą Chrome, gali įdiegti `puppeteer-core` versiją.
Paprastas pavyzdys atrodo taip:
„`javascript
const puppeteer = require(‘puppeteer’);
(async () => {
const browser = await puppeteer.launch();
const page = await browser.newPage();
await page.goto(‘https://example.com’);
await page.screenshot({ path: ‘example.png’ });
await browser.close();
})();
„`
Puppeteer API yra intuityvus ir gerai pagalvotas. Dauguma metodų grąžina Promise’us, todėl async/await sintaksė veikia puikiai. Dokumentacija yra išsami, o Stack Overflow pilnas atsakymų į beveik bet kokį klausimą.
Playwright: naujos kartos sprendimas
Playwright atėjo su ambicingesniu tikslu – būti cross-browser sprendimu nuo pat pradžių. Jis palaiko Chromium, Firefox ir WebKit (Safari variklis), ir tai ne tik teoriškai, bet ir praktiškai veikia gerai. Microsoft’as investavo nemažai resursų, kad viskas veiktų sklandžiai visose naršyklėse.
Diegimas panašus:
„`bash
npm install playwright
„`
Įdomu tai, kad Playwright automatiškai įdiegia visas tris naršykles. Taip, tai reiškia apie 500MB-1GB papildomos vietos, bet gauni pilną cross-browser testing galimybę iš karto.
Kodas atrodo labai panašiai į Puppeteer:
„`javascript
const { chromium } = require(‘playwright’);
(async () => {
const browser = await chromium.launch();
const page = await browser.newPage();
await page.goto(‘https://example.com’);
await page.screenshot({ path: ‘example.png’ });
await browser.close();
})();
„`
Matai panašumus? Tai ne atsitiktinumas – Playwright komanda tyčia darė API panašų į Puppeteer, kad migracija būtų lengvesnė. Bet pridėjo daug naujų feature’ų ir pagerinimų.
Kur Playwright prašoka Puppeteer
Vienas didžiausių Playwright privalumų – auto-waiting mechanizmas. Kai naudoji Puppeteer, dažnai turi rašyti `waitForSelector`, `waitForNavigation` ir kitus laukimo metodus. Playwright daro tai automatiškai – jis laukia, kol elementas bus matomas, enabled ir stable prieš atlikdamas veiksmą. Tai gerokai sumažina flaky testų skaičių.
Playwright taip pat turi geresnį network interception ir mocking. Gali lengvai perimti API request’us, modifikuoti response’us, simuliuoti offline režimą ar lėtą internetą. Puppeteer tai irgi gali, bet Playwright API yra lankstesnė ir patogesnė.
Dar vienas svarbus dalykas – multi-page ir multi-context palaikymas. Playwright leidžia lengvai dirbti su keliais browser context’ais vienu metu, kiekvienas su savo cookies, local storage ir session. Tai super naudinga, kai reikia testuoti multi-user scenarijus ar dirbti su keliais accountais vienu metu.
Playwright Inspector ir Trace Viewer yra puikūs debugging įrankiai. Trace Viewer leidžia įrašyti viso testo eigą ir vėliau peržiūrėti kaip filmą – matai kiekvieną veiksmą, network request’us, console log’us. Kai testas feilinasi production’e, o lokaliai veikia, šis įrankis išgelbsti gyvybę.
Kur Puppeteer vis dar laimi
Nors Playwright turi daug privalumų, Puppeteer nėra miręs projektas. Jis vis dar aktyviai prižiūrimas Google komandos ir turi keletą sričių, kur vis dar yra geresnis pasirinkimas.
Pirma – community dydis ir ekosistema. Puppeteer egzistuoja ilgiau, todėl rasi daugiau tutorial’ų, plugin’ų, wrapper’ių ir sprendimų įvairioms problemoms. Jei naudoji kokį nišinį framework’ą ar specifinę biblioteką, labiau tikėtina, kad ji turės Puppeteer integraciją.
Antra – jei tau reikia tik Chrome/Chromium palaikymo, Puppeteer yra lengvesnis ir paprastesnis. Mažesnis bundle size, greičiau įsidiegia, mažiau overhead’o. Kai darai serverless funkcijas ar Docker container’ius, kiekvienas megabaitas svarbu.
Trečia – kai dirbi su Chrome DevTools Protocol tiesiogiai, Puppeteer API kartais būna artimesnis tam, ko reikia. Playwright abstraktuoja daugiau dalykų, kas paprastai yra gerai, bet kartais nori tiesioginio kontrolės.
Performance ir stabilumas realiame gyvenime
Teoriškai abu įrankiai turėtų veikti panašiai greitai, nes abu naudoja tą patį Chrome DevTools Protocol (kai kalba eina apie Chromium). Praktiškai – Playwright dažnai būna šiek tiek greitesnis dėl geresnio auto-waiting mechanizmo. Vietoj to, kad lauktum fiksuotą laiką ar rašytum sudėtingas laukimo logicas, Playwright protingai laukia tik tiek, kiek reikia.
Stabilumo prasme Playwright taip pat turi pranašumą. Jų auto-retry mechanizmas ir protingesnis element selection’as reiškia, kad testai rečiau failinasi dėl timing issue’ų. Bet reikia pripažinti – Puppeteer su gerai parašytais wait’ais irgi gali būti labai stabilus.
Viena problema, su kuria susidūriau naudodamas Playwright – kartais naršyklių atnaujinimai gali sukelti problemų. Kadangi Playwright pats valdo naršyklių versijas, kartais po atnaujinimo kažkas nustoja veikti. Puppeteer, naudojantis sistemoje įdiegtą Chrome, tokių problemų turi rečiau, bet už tai gali susidurti su versijų neatitikimais skirtingose aplinkose.
Testavimo framework’ai ir integracija
Abi bibliotekos puikiai integruojasi su populiariais testing framework’ais kaip Jest, Mocha ar Jasmine. Bet Playwright eina toliau – jie turi savo testing framework’ą `@playwright/test`, kuris sukurtas specifiškai E2E testavimui.
Playwright Test turi įmontuotą parallelization, automatic retries, video recording, screenshot’us failure atveju, ir daug kitų feature’ų, kuriuos kitaip turėtum konfigūruoti pats. Jei kuri naują projektą nuo nulio, Playwright Test yra labai geras pasirinkimas.
Puppeteer su Jest veikia puikiai, bet reikia daugiau manual setup’o. Yra `jest-puppeteer` paketas, kuris palengvina integraciją, bet vis tiek turi daugiau konfigūruoti pats.
CI/CD aplinkose abu įrankiai veikia gerai. Docker image’ai egzistuoja abiems, nors Playwright oficialūs image’ai yra geriau prižiūrimi ir dokumentuoti. GitHub Actions, GitLab CI, Jenkins – visur veikia be problemų, tik reikia įsitikinti, kad turi pakankamai RAM (rekomenduoju bent 2GB per worker’į).
Kada rinktis vieną ar kitą
Jei kuri naują projektą ir reikia cross-browser testing – Playwright yra akivaizdus pasirinkimas. Geresnė API, modernesnės feature’os, geresnis tooling. Vienintelis minusas – didesnis dydis, bet šiais laikais tai retai būna tikra problema.
Jei turi esamą projektą su Puppeteer ir viskas veikia gerai – nėra didelio reikalo migruoti. Puppeteer nėra deprecated, jis vis dar aktyviai vystomas. Migracija į Playwright nėra sudėtinga (API panašūs), bet jei neturi specifinių problemų ar nereikia naujų feature’ų, galima ramiai likti su Puppeteer.
Jei darai web scraping ir tau rūpi tik Chromium – Puppeteer gali būti paprastesnis pasirinkimas. Mažesnis footprint, greičiau įsidiegia, užtenka funkcionalumo. Bet jei scrape’ini puslapius, kurie detektina automation – Playwright turi geresnius stealth mode įrankius.
Serverless aplinkose (AWS Lambda, Google Cloud Functions) dydis tikrai svarbu. Čia Puppeteer su `chrome-aws-lambda` ar panašiais layer’iais gali būti efektyvesnis. Playwright irgi veikia, bet reikia daugiau optimizacijos.
Jei dirbi su Safari specifiniais dalykais – Playwright yra vienintelis pasirinkimas, nes Puppeteer WebKit palaikymo neturi.
Ką pasirinkti 2024-ais ir toliau?
Žiūrint į ateitį, Playwright momentum’as auga. Microsoft’as aktyviai investuoja, community auga, feature’ų daugėja. Playwright Test tampa de facto standartu E2E testavimui daugelyje naujų projektų.
Bet Puppeteer niekur nedingsta. Google vis dar palaiko, naudoja savo projektuose, ir milijonai projektų pasaulyje remiasi juo. Jei tau veikia – nekeisk. Jei kuri naują – rimtai apsvarstyk Playwright.
Mano asmeninis patarimas – jei esi naujokas šioje srityje, pradėk nuo Playwright. Geresnė developer experience, mažiau headache’ų su timing issue’ais, geresni debugging įrankiai. Taip, bus šiek tiek daugiau išmokti, bet apsimoka.
Jei esi patyręs su Puppeteer ir žinai visus jo quirk’us – gali likti. Bet bent išbandyk Playwright šalutiniame projekte. Gali būti maloniai nustebintas, ypač jei dirbi su sudėtingesniais scenarijais.
Galiausiai, abu įrankiai yra puikūs, abu open source, abu aktyviai prižiūrimi. Nėra blogo pasirinkimo – tik skirtingi trade-off’ai. Svarbu suprasti savo projekto poreikius ir pasirinkti tą, kuris geriau atitinka tavo situaciją. O jei vis dar abejoji – tiesiog pradėk nuo vieno, ir jei nepatiks, perjungti nėra taip sunku.
