Kai smegenys susitinka su silicio
Prisimenu, kai prieš kelerius metus Elonas Muskas pirmą kartą viešai kalbėjo apie Neuralink – daugelis nusišypsojo ir pasakė, kad tai dar vienas jo fantazijų projektas, kaip ir kolonizacija Marso. Bet štai 2024-aisiais turime pirmuosius žmones su implantuotais lustais galvose, ir tai jau nebe mokslinė fantastika. Tai realybė, kuri verčia susimąstyti apie tai, kur mes, kaip rūšis, einame.
Neuralink – tai ne tik dar viena Musk’o įmonė. Tai projektas, kuris gali iš esmės pakeisti tai, kaip mes sąveikaujame su technologijomis, kaip gydome neurologines ligas ir, galiausiai, kas mes esame. Pirmieji klinikiniai bandymai su žmonėmis prasidėjo 2024 metų pradžioje, ir jau turime konkrečių duomenų, patirčių bei – kaip visada – klausimų, į kuriuos kol kas niekas neturi atsakymų.
Kas iš tikrųjų yra tas lustas galvoje
Prieš kalbant apie patirtis, verta suprasti, su kuo mes čia turime reikalą techniniu požiūriu. Neuralink implantas – tai ne koks nors primityvus elektrodas, kokius naudojo ankstyvieji neurologai. Tai N1 lustas, kuris yra maždaug monetos dydžio įrenginys, implantuojamas tiesiai į smegenų žievę.
Lustas turi 1024 elektrodus, išdėstytus ant 64 lankstių siūlų, kurių kiekvienas yra plonesnis už žmogaus plauką. Šie siūlai įkišami į smegenų audinį ir fiksuoja atskirų neuronų aktyvumą. Tai yra esminis skirtumas nuo ankstesnių technologijų – anksčiau mokslininkai galėjo stebėti tik didelių neuronų grupių aktyvumą, tarsi klausytumėtės minios šūksnių, o ne atskirų žmonių pokalbių. Neuralink leidžia „girdėti” atskirus neuronus.
Pats implantas veikia belaidžiu ryšiu – jis perduoda duomenis į išorinį įrenginį, kuris apdoroja signalus ir verčia juos į kompiuteriui suprantamas komandas. Baterija kraunama indukciškai, kaip belaidis telefono įkroviklis. Operacija, kurios metu lustas implantuojamas, trunka apie šešias valandas ir ją atlieka specialiai tam sukurtas robotas – ne žmogaus rankos, nes reikalingas tikslumas yra per didelis net ir patyrusiems neurochirurgams.
Nolanas Arbaughas: pirmasis žmogus su Neuralink
2024 metų sausio pabaigoje Neuralink paskelbė, kad pirmasis žmogus sėkmingai gavo implantą. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo Nolanas Arbaughas – 29 metų amerikietis, kuris po nardymo nelaimės 2016 metais liko paralyžiuotas nuo pečių žemyn.
Arbaugho patirtis buvo stulbinanti net ir skeptikams. Vos po kelių savaičių po operacijos jis jau galėjo valdyti kompiuterio žymeklį vien mintimis. Ir ne tik taip, kaip galite įsivaizduoti – lėtai, nepatogiai, po vieną pikselį. Jis žaidė šachmatais internete, naršė internete, žaidė vaizdo žaidimus. Savo paties žodžiais, tai buvo „kaip Džedajaus galia”.
Konkrečiai kalbant apie greitį – Arbaughas pasiekė apie 8 bitų per sekundę informacijos perdavimo greitį, kas yra reikšmingai daugiau nei ankstesnės BCI (Brain-Computer Interface) technologijos. Palyginimui, ankstesnės sistemos, tokios kaip BrainGate, pasiekdavo 1-2 bitus per sekundę. Tai skamba techniškai, bet praktiškai tai reiškia skirtumą tarp varginančio ir tikrai naudojamo įrankio.
Tačiau netrukus paaiškėjo ir pirmosios problemos. Po kelių mėnesių Neuralink pranešė, kad dalis elektrodų siūlų atsitraukė nuo smegenų audinio. Iš 1024 elektrodų efektyviai veikė tik apie 85%. Tai sumažino sistemos našumą, nors Arbaughas teigė, kad vis tiek gali naudotis sistema. Įmonė vėliau atnaujino programinę įrangą ir algoritmus, kad kompensuotų šį praradimą – ir, pasak jų, tai iš dalies pavyko.
Antrasis ir trečiasis pacientai: ko išmokome
Neuralink greitai judėjo toliau. 2024 metų viduryje buvo implantuoti dar du pacientai, kurių detalės iš pradžių buvo laikomos konfidencialios, tačiau vėliau paaiškėjo kai kurie faktai.
Antrasis pacientas – taip pat žmogus su stuburo pažeidimu – pranešama, kad pasiekė dar geresnius rezultatus nei Arbaughas. Čia jau matome mokymosi kreivę – ir pačios įmonės, ir chirurgų roboto. Elektrodų siūlų atsitraukimo problema buvo iš dalies išspręsta pakeitus implantavimo techniką – siūlai dabar implantuojami šiek tiek giliau, kad sumažėtų tikimybė, jog jie „ištrūks” dėl smegenų natūralaus judėjimo kaukolėje.
Trečiasis pacientas, pasak Neuralink, pasiekė rekordinį žymeklio valdymo greitį – apie 4096 bitų per sekundę tam tikrais momentais. Tai jau artėja prie to, ką sveikas žmogus gali pasiekti naudodamas pelę. Žinoma, tai ne nuolatinis greitis, o pikiniai momentai, bet kryptis aiški.
Iš šių trijų atvejų galima išskirti keletą svarbių pastebėjimų:
- Mokymosi laikotarpis yra realus – visi trys pacientai teigė, kad pirmomis dienomis sistema veikė prastai, bet po kelių savaičių treniruočių ji pagerėjo dramatiškai. Tai rodo, kad smegenys iš tikrųjų „mokosi” dirbti su implantu.
- Nuovargis yra problema – ilgesnio naudojimo sesijos kelia nuovargį, panašų į intensyvų protinį darbą. Tai logiška, nes smegenys dirba papildomą darbą.
- Nėra skausmo – visi trys pacientai patvirtino, kad pats implantas neskausminga, kai jis veikia. Smegenys neturi skausmo receptorių.
Techniniai iššūkiai, apie kuriuos Neuralink nekalbėjo garsiai
Čia reikia būti sąžiningais – Neuralink komunikacija yra labai kontroliuojama, ir didelė dalis informacijos ateina iš nepriklausomų mokslininkų, FDA dokumentų ir pacientų pačių pasakojimų, o ne iš oficialių įmonės pranešimų.
Elektrodų siūlų atsitraukimo problema, apie kurią jau minėjau, yra rimtesnė nei įmonė norėtų pripažinti. Smegenys nuolat juda kaukolėje – kvėpuojant, širdžiai plakant, net vaikštant. Šie mikrojudesiai ilgainiui gali sukelti mechaninę žalą tiek elektrodams, tiek aplinkiniam audiniui. Tai ne Neuralink specifinė problema – tai fundamentalus BCI technologijų iššūkis, su kuriuo mokslininkai kovoja dešimtmečius.
Kitas klausimas – ilgalaikis biologinis suderinamumas. Smegenys yra labai jautrios bet kokiam svetimkūniui. Imuninė sistema reaguoja į implantą formuodama randinio audinio apvalkalą aplink elektrodus – tai vadinamas „glial scarring”. Šis procesas laikui bėgant mažina elektrodų jautrumą. Neuralink teigia, kad jų elektrodai yra padengti specialiais biosuderinamais medžiagomis, kurios sumažina šią reakciją, tačiau ilgalaikių duomenų (daugiau nei 5-10 metų) tiesiog dar nėra.
Taip pat verta paminėti kibernetinio saugumo aspektą. Implantas perduoda duomenis belaidžiu ryšiu. Teoriškai tai reiškia, kad sistema gali būti nulaužta. Neuralink teigia, kad naudoja šifravimą, tačiau nepriklausomi saugumo tyrėjai dar neturėjo galimybės šio tvirtinimo patikrinti. Tai nėra tik teorinė grėsmė – tai klausimai, kurie turi būti išspręsti prieš technologijai plačiau paplintant.
Etikos labirintas: kas turi teisę į savo mintis
Čia mes įžengiame į tikrai sudėtingą teritoriją. Neuralink ir panašios technologijos kelia klausimus, kuriems mūsų teisinės ir etinės sistemos tiesiog nėra pasiruošusios.
Pradėkime nuo privatumo. Neuralink renka duomenis apie jūsų smegenų aktyvumą. Šiuo metu tai yra motoriniai signalai – kaip jūs norite pajudinti ranką ar pelę. Bet smegenys yra smegenys. Kur yra riba tarp „naudingų” motorinių signalų ir minčių, emocijų, prisiminimų? Techniškai, esant pakankamai sudėtingiems algoritmams ir pakankamai duomenų, ši riba gali būti labai neryški.
Kai kurios šalys jau pradeda kalbėti apie „neurotises” – teisę į savo smegenų privatumą. Čilė 2021 metais tapo pirmąja šalimi pasaulyje, kuri į konstituciją įtraukė neurotisių apsaugą. Tai ne atsitiktinumas – Čilėje aktyviai veikia kelios BCI įmonės.
Kitas etinis klausimas – lygybė. Jei Neuralink ar panašios technologijos tikrai pagerina kognityvinį pajėgumą (o tai yra ilgalaikis įmonės tikslas), kas turės prieigą prie jų? Jei turtingi žmonės galės „atnaujinti” savo smegenis, o neturtingi – ne, tai sukurs naują, biologinę nelygybę, kuri bus daug fundamentalesnė nei bet kokia ekonominė nelygybė šiandien.
Ir galiausiai – sutikimas. Kaip užtikrinti, kad žmonės tikrai supranta, ką jie sutinka, kai implantuoja tokį įrenginį? Arbaughas ir kiti pacientai yra žmonės su sunkiomis negaliomis, kuriems ši technologija suteikia realią naudą. Bet kai technologija taps plačiau prieinama, ar visi potencialūs vartotojai tikrai supras visas pasekmes?
Kur tai veda: nuo medicinos iki transhumanizmo
Neuralink oficialiai pozicionuoja save kaip medicinos įmonę. Jų deklaruojamas tikslas – padėti žmonėms su neurologinėmis ligomis: paralyžiumi, ALS, Parkinsono liga, epilepsija. Tai kilnus tikslas, ir šioje srityje jie daro realią pažangą.
Tačiau Muskas ne kartą viešai kalbėjo apie daug platesnę viziją – „symbiosis with AI”, t.y. žmogaus ir dirbtinio intelekto simbiozę. Idėja yra tokia: jei DI tampa pakankamai galingas, žmonės, neturintys tiesioginės sąsajos su juo, taps „antros klasės piliečiais” informaciniame amžiuje. Neuralink turėtų būti tas tiltas.
Tai jau yra transhumanizmo teritorija, ir čia nuomonės labai skiriasi. Vieni mato tai kaip natūralią žmonijos evoliuciją – mes visada naudojome įrankius savo galimybėms praplėsti, kodėl šis įrankis turėtų būti kitoks? Kiti mato egzistencinę grėsmę – kas atsitinka su žmogaus tapatybe, kai smegenys tampa iš dalies mašina?
Praktiškai kalbant, artimiausiu metu (5-10 metų) tikėtini scenarijai yra:
- Platesnis naudojimas medicinos tikslais – ALS, Parkinsono liga, sunkus paralyžius
- Galimi pirmieji bandymai su sensorine grįžtamąja informacija – ne tik signalų siuntimas iš smegenų, bet ir į smegenis
- Konkurentų (Synchron, Paradromics ir kt.) technologijų brendimas, kas paskatins inovacijas ir sumažins kainas
- Pirmieji rimti reguliaciniai iššūkiai, ypač Europoje
Ką tai reiškia mums, eiliniams technologijų entuziastams
Jei esate skaitote šį straipsnį, greičiausiai nesate nei neurologas, nei Neuralink pacientas. Bet tai nereiškia, kad visa tai jūsų neliečia.
Pirma, verta sekti šią sritį – ne tik Neuralink, bet ir konkurentus. Synchron yra įdomi alternatyva – jų implantas įvedamas per kraujagysles, be tiesioginės smegenų operacijos. Tai mažiau invazinis metodas, nors ir mažiau tikslus. Paradromics dirba su dideliu elektrodų tankiu. BrainGate – akademinis konsorciumas, kuris turi ilgiausią BCI tyrimų istoriją. Kiekvienas šių žaidėjų turi skirtingą požiūrį, ir konkurencija tik spartins pažangą.
Antra, jei dirbate IT ar technologijų srityje, BCI atveria visiškai naują sąsajų paradigmą. Šiandien mes projektuojame sąsajas pirštams ir akims. Rytoj gali tekti projektuoti sąsajas tiesiai smegenims. Tai reikalauja visiškai kitokio mąstymo apie UX, apie informacijos architektūrą, apie tai, kas yra „natūralu” vartotojui.
Trečia – ir tai galbūt svarbiausia – dalyvaukite viešoje diskusijoje apie šių technologijų reguliavimą. Sprendimai, kurie bus priimti per artimiausius 5-10 metų, nustatys, kaip ši technologija vystysis. Ir šie sprendimai neturėtų būti palikti tik korporacijoms ir politikams – juose turi dalyvauti ir technologijų bendruomenė, kuri supranta tiek galimybes, tiek rizikas.
Tarp stebuklo ir nerimastingo susimąstymo
Nolanas Arbaughas, kalbėdamas apie savo patirtį su Neuralink, pasakė kažką, kas man įstrigo: „Aš nesijaučiu kaip kiborgė. Aš jaučiuosi kaip žmogus, kuris vėl gali daryti dalykus, kuriuos darė anksčiau.” Tai labai žmogiška perspektyva technologijai, kuri teoriškai turėtų atrodyti kaip mokslinė fantastika.
Ir galbūt tai yra teisingas būdas į tai žiūrėti – ne kaip į revoliuciją, kuri viską pakeis per naktį, o kaip į dar vieną žingsnį ilgoje žmonijos istorijoje, kurioje mes nuolat kūrėme įrankius, pratęsiančius mūsų galimybes. Akiniai pratęsė mūsų regėjimą. Klausos aparatai – mūsų klausą. Širdies stimuliatoriai – mūsų širdies ritmą. Neuralink pratęsia mūsų gebėjimą sąveikauti su skaitmenine aplinka.
Tačiau skirtumas yra tas, kad šis pratęsimas yra arčiau mūsų esmės nei bet kas anksčiau. Smegenys nėra tik dar vienas organas – jos yra tai, kuo mes esame. Ir kai mes pradedame jas modifikuoti, integruoti su technologijomis, mes einame į teritoriją, kurioje techniniai klausimai tampa filosofiniais, o filosofiniai – politiniais.
Pirmosios Neuralink patirtys yra žadančios ir kartu primena, kad mes esame tik pačioje pradžioje labai ilgo kelio. Technologija veikia – tai faktas. Ar ji veiks taip pat po 10 metų? Ar ji bus prieinama tiems, kam labiausiai reikia? Ar mes turėsime tinkamas taisykles, kad apsaugotume žmonių orumą ir privatumą? Į šiuos klausimus atsakymai dar tik formuojasi – ir tai, kaip mes į juos atsakysime, pasakys daug daugiau apie mus, nei apie pačią technologiją.
