Jei kada nors žiūrėjai į muzikos grojimo įrenginio nustatymus ir pastebėjai mygtuką „Hi-Res” arba pastebėjai, kad Spotify ar Tidal siūlo „lossless” ar net „Hi-Res” kokybės takelius, tikriausiai susimąstei – ar tikrai verta? Ar aš tai išgirsiu? Ar man reikia naujos technikos? Trumpai – taip, verta, bet yra keletas niuansų, kuriuos verta žinoti prieš išleidžiant pinigus naujam DAC’ui ar ausinėms.
Šiame straipsnyje pabandysiu paprastai, be per didelio techninio žargono, paaiškinti, kas iš tikrųjų yra Hi-Res garsas, kodėl jis ne visada reiškia geresnį skambesį, ir ką realiai reikia turėti, kad galėtum tuo mėgautis namuose ar kelyje.
Kas iš tikrųjų yra Hi-Res Audio
Hi-Res Audio (High-Resolution Audio) – tai muzikos formatas, kurio kokybė viršija standartinį CD garso takelį. Įprastas CD naudoja 16 bitų / 44,1 kHz mėginių dažnį. Hi-Res failai dažniausiai siekia 24 bitus / 96 kHz arba net 192 kHz, o kai kurie audiofilų mylimi formatai, tokie kaip DSD, naudoja visiškai kitokią architektūrą.
Skaičiai gali atrodyti abstraktūs, todėl paprastesnis paaiškinimas: bitų gylis (16 vs 24) lemia dinaminį diapazoną – kiek skirtumo tarp tylaus ir garsaus garso įrašas gali perteikti be iškraipymų. Mėginių dažnis (44,1 kHz vs 96 kHz) nusako, kiek kartų per sekundę garso banga yra „užfiksuota” skaitmeniniu pavidalu. Teoriškai, kuo daugiau tų taškų, tuo tiksliau atkuriama originali analoginė banga.
Svarbu suprasti – Hi-Res nėra vienas konkretus formatas, o labiau kategorija. Į ją patenka FLAC, ALAC, WAV, DSD failai, kurių parametrai viršija CD standartą. MP3 ar AAC, net ir aukščiausios kokybės, į šią kategoriją nepatenka, nes tai suspausti (lossy) formatai, praradę dalį informacijos suspaudimo metu.
Ar tikrai išgirsi skirtumą
Čia prasideda įdomiausia dalis, apie kurią audiofilų forumuose ginčijamasi jau ne vienerius metus. Moksliniai tyrimai rodo, kad žmogaus ausis fiziologiškai negirdi garsų virš maždaug 20 kHz, o standartinis CD kokybės įrašas jau puikiai padengia visą girdimą diapazoną. Tad teoriškai 96 kHz ar 192 kHz mėginių dažnis neturėtų suteikti jokio realaus pranašumo klausant muzikos.
Tačiau praktikoje situacija šiek tiek kitokia. Dažnai Hi-Res versijos yra ne tik aukštesnės rezoliucijos, bet ir geriau suminksuotos (mastered) – studijos, leisdamos Hi-Res versiją, dažnai skiria daugiau dėmesio garso apdorojimui, mažiau naudoja dinaminio diapazono suspaudimą (loudness war efektą), kuris būdingas standartinėms CD versijoms. Taigi skirtumą, kurį žmonės girdi tarp MP3 320kbps ir Hi-Res FLAC, dažnai lemia ne pati rezoliucija, o skirtingas mikso ar masteringo procesas.
Realus skirtumas tarp gero lossless (16 bit/44.1kHz) ir Hi-Res (24 bit/96kHz+) daugumai klausytojų su vidutine ar net gera technika bus vos pastebimas arba visai nepastebimas. O štai skirtumas tarp suspausto MP3 128kbps ir bet kokio lossless formato – dažniausiai akivaizdus net ir vidutinėms ausinėms.
Ką reikia turėti, kad tai veiktų
Norint iš tikrųjų pasinaudoti Hi-Res garso privalumais, reikia visos grandinės, o ne vieno elemento. Jei bet kuri grandies dalis yra silpna, visa investicija į aukštos kokybės failus tampa beprasmė.
Šaltinis. Tai gali būti Hi-Res failai iš parduotuvių kaip HDtracks, Qobuz, arba Bandcamp, arba streaming paslaugos, kurios siūlo tokį turinį – Tidal (HiFi Plus), Amazon Music Unlimited, Apple Music (jau standartiškai siūlo lossless ir Hi-Res per savo aplikaciją be papildomo mokesčio), taip pat Qobuz.
Grojimo programa ir įrenginys. Telefonas ar kompiuteris turi mokėti apdoroti tokius failus be papildomo suspaudimo. Pavyzdžiui, jei klausai per Bluetooth ausines su SBC kodeku, visa Hi-Res logika tampa beprasmė – Bluetooth ryšys tiesiog nesugeba perduoti tiek duomenų, ir signalas vėl suspaudžiamas. Čia reikalingi aukštesni Bluetooth kodekai – LDAC, aptX HD arba aptX Adaptive, kurie palaiko didesnę pralaidumo spartą.
DAC (Digital-to-Analog Converter). Daugumos telefonų ir kompiuterių integruoti garso lustai nėra pritaikyti aukštos rezoliucijos failams apdoroti optimaliai. Čia į pagalbą ateina išoriniai DAC’ai – nuo nedidelių, kišenei tinkančių USB-C dongle tipo įrenginių (pvz., FiiO, iFi) iki stalinių DAC/AMP kombinacijų. Geras DAC ne tik konvertuoja skaitmeninį signalą į analoginį tiksliau, bet ir sumažina triukšmą, pagerina dinamiką.
Ausinės arba kolonėlės. Galiausiai, pati technika, per kurią klausaisi, turi būti pajėgi atkurti platesnį dažnių diapazoną ir dinamiką. Čia nebūtinai reikia labai brangios technikos – tiesiog vidutinės ar geros kokybės ausinės su geru tvarkymu jau leis pajusti skirtumą, ypač jei anksčiau klauseisi per pigias laisvo rankų komplekto ausines.
Streaming paslaugos ir kas jose realiai siūloma
Šiandien situacija su Hi-Res streaming’u yra geresnė nei buvo prieš kelerius metus, kai už tokią kokybę reikėdavo mokėti gerokai daugiau arba pirkti failus atskirai.
Apple Music – nuo 2021 metų standartinis planas jau apima lossless (iki 24 bit/48kHz) ir Hi-Res Lossless (iki 24 bit/192kHz) be jokio papildomo mokesčio. Reikia tik telefono nustatymuose įjungti šią funkciją ir naudoti laidines ausines su tinkamu DAC arba Lightning/USB-C adapteriu, nes per Bluetooth AirPods šis privalumas iš esmės neveikia dėl kodekų apribojimų.
Tidal – vienas iš pirmųjų, pradėjusių siūlyti Hi-Res per HiFi Plus planą, naudoja MQA formatą (nors pastaruoju metu Tidal palaipsniui pereina prie FLAC be MQA). Tai buvo gana kontroversiška tema audiofilų bendruomenėje, nes MQA technologija sukėlė daug diskusijų dėl to, ar tikrai perteikia deklaruojamą kokybę.
Qobuz – prancūzų kilmės paslauga, laikoma viena geriausių audiofilams, nes siūlo tikrą FLAC Hi-Res be jokių papildomų sluoksnių, ir dažnai turi geresnę failų kokybę bei platesnį katalogą klasikinės ir džiazo muzikos gerbėjams.
Amazon Music Unlimited – taip pat siūlo Ultra HD takelius savo aukštesniame plane, kokybė panaši į Tidal ar Qobuz.
Spotify, deja, iki šiol neturi lossless ar Hi-Res galimybės savo pagrindiniame produkte, nors apie tai kalbama jau kelerius metus (buvo žadėtas „Spotify HiFi”, bet jis taip ir neišvydo dienos šviesos plačiajai auditorijai).
Praktiniai patarimai, jei nori pradėti
Jei nusprendei pabandyti, štai keletas konkrečių žingsnių, kuriuos verta atlikti nuosekliai, o ne stengtis viską sutvarkyti iš karto.
- Pirmiausia patikrink savo esamą techniką. Jei turi laidines ausines ar telefoną su geru garso lustu (pavyzdžiui, kai kurie Android telefonai, tokie kaip Sony Xperia ar LG serijos, turėjo puikius integruotus DAC’us), gali iš karto pabandyti lossless streaming be papildomų pirkinių.
- Pasirink vieną streaming paslaugą su Hi-Res palaikymu ir paklausyk savo mėgstamų takelių originalioje kokybėje bei suspaustoje versijoje – palygink pats. Tai geriausias būdas suprasti, ar tau skirtumas apskritai svarbus.
- Neinvestuok iš karto į brangiausią DAC. Pradiniai USB-C dongle tipo DAC’ai kainuoja nuo 30-50 eurų ir jau suteikia pastebimą pagerėjimą, palyginus su telefono vidiniu garso lustu.
- Patikrink Bluetooth kodeką, jei naudoji belaides ausines. Android nustatymuose (Developer options) galima pamatyti, koks kodekas šiuo metu naudojamas – jei matai SBC, tavo Hi-Res failai realiai nekeliauja tokia kokybe, kokia turėtų.
- Nepamiršk apie akustinę aplinką. Net puikiausia technika nepadės, jei klausaisi triukšmingoje aplinkoje ar kambaryje su bloga akustika. Kartais paprasčiausias sprendimas – geresnės izoliacijos ausinės, o ne brangesnis DAC.
Kada tai neverta investicijų
Būkime sąžiningi – ne visiems Hi-Res garsas yra prioritetas, ir tai visiškai normalu. Jei dažniausiai klausaisi muzikos per telefono garsiakalbį, automobilyje su fabrikiniu garso sistema arba treniruojiesi su sportinėmis ausinėmis, investicija į Hi-Res infrastruktūrą praktiškai neduos jokio apčiuopiamo rezultato. Tose situacijose aplinkos triukšmas ir pačios technikos apribojimai vis tiek „nuvalys” visus subtilius niuansus, kuriuos Hi-Res siekia perteikti.
Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad daug muzikos, ypač pop ar hip-hop žanro, studijose iš pat pradžių yra įrašoma ir maištuojama gana žemos rezoliucijos technika arba tiesiog nėra tiek daug dėmesio skiriama aukštų dažnių niuansams – tokiu atveju Hi-Res versija bus tik didesnis failas, bet ne geresnis garsas.
Kaip tai visa dedasi į vieną paveikslą
Jei reikėtų viską suglausti į vieną mintį – Hi-Res garsas tikrai gali suteikti geresnį klausymosi potyrį, bet tik tada, kai visa grandinė nuo failo iki ausies yra suderinta. Nėra prasmės pirkti brangiausią DAC, jei klausaisi per pigias Bluetooth ausines su SBC kodeku, ir atvirkščiai – geriausios ausinės neišgelbės, jei muzika transliuojama per 128kbps MP3 failą.
Praktiškiausias patarimas, kurį galiu duoti – pradėk nuo mažiausio žingsnio. Persijunk į lossless streaming paslaugą, kurią jau galbūt turi (jei naudoji Apple Music, tiesiog įjunk atitinkamą nustatymą), palygink garsą su tuo, ką girdėjai anksčiau, ir tik tada spręsk, ar verta investuoti į papildomą techniką. Dažnai atsakymas priklauso ne nuo objektyvios „geresnės kokybės”, o nuo to, kiek tau apskritai svarbu girdėti tuos subtilius niuansus – vienam žmogui tai bus revoliucija, kitam – vos pastebimas skirtumas, kurio neverta persekioti su piniginėje.
Galų gale, muzika yra apie emocijas, ne tik apie technines specifikacijas. Geriausia sistema – ta, kuri leidžia tau mėgautis muzika ilgai ir be nuovargio, o ne ta, kuri turi didžiausius skaičius savo aprašyme.
